Rusijos Federacijos Prezidento kreipimasis (pilnas tekstas, vertimas)

 

2022 m. vasario 21 d.22:35 Maskva, Kremlius

Vladimiras Putinas: Brangūs Rusijos piliečiai! Brangūs draugai!

Mano kalbos tema - įvykiai Ukrainoje ir kodėl jie tokie svarbūs mums, Rusijai. Žinoma, mano kreipimasis skirtas ir mūsų tautiečiams Ukrainoje.

Kalbėti teks ilgai ir išsamiai. Šis klausimas yra labai rimtas.

Padėtis Donbase vėl tapo kritiška ir aštri. Šiandien kreipiuosi į jus tiesiogiai, norėdamas ne tik įvertinti, kas vyksta, bet ir informuoti apie priimamus sprendimus ir galimus tolesnius žingsnius šia kryptimi.

Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Ukraina mums nėra tik kaimyninė šalis. Tai neatsiejama mūsų istorijos, kultūros ir dvasinės erdvės dalis. Tai mūsų draugai, giminaičiai, ne tik kolegos, draugai ir buvę kolegos darbe, bet ir giminaičiai bei artimi šeimos nariai.

Nuo seniausių laikų pietvakarinių istorinių senovės Rusijos žemių gyventojai save vadino rusais ir stačiatikiais. Taip buvo iki XVII a., kai dalis šių teritorijų buvo prijungtos prie Rusijos valstybės, ir vėliau.

https://www.youtube.com/watch?v=uBxKkF9QYr4

Mums atrodo, kad iš esmės visi apie tai žinome, kad kalbame apie gerai žinomus faktus. Tačiau norint suprasti, kas vyksta šiandien, paaiškinti Rusijos veiksmų motyvus ir tikslus, kuriuos sau keliame, būtina pasakyti bent keletą žodžių apie šio klausimo istoriją.

Pradėsiu nuo to, kad šiuolaikinę Ukrainą visiškai sukūrė Rusija, tiksliau, bolševikinė, komunistinė Rusija. Šis procesas prasidėjo beveik iš karto po 1917 m. revoliucijos, o Leninas ir jo bendražygiai tai padarė labai grubiu būdu pačiai Rusijai - atsiskyrimu, atplėšdami dalį jos pačios istorinių teritorijų. Žinoma, niekas nieko neklausė milijonų ten gyvenusių žmonių.

Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse ir po jo Stalinas jau prijungė prie SSRS ir perdavė Ukrainai kai kurias žemes, kurios anksčiau priklausė Lenkijai, Rumunijai ir Vengrijai. Kaip tam tikrą kompensaciją Stalinas atidavė Lenkijai dalį jos protėvių vokiečių žemių, o 1954 m. Chruščiovas dėl tam tikrų priežasčių atėmė iš Rusijos Krymą ir perdavė jį Ukrainai. Iš tikrųjų taip buvo suformuota Sovietų Ukrainos teritorija.

Tačiau dabar noriu atkreipti ypatingą dėmesį į pradinį SSRS kūrimosi laikotarpį. Manau, kad mums tai labai svarbu. Turėsime eiti, kaip sakoma, iš toli.

Priminsiu, kad po 1917 m. Spalio revoliucijos ir po jos kilusio pilietinio karo bolševikai ėmėsi kurti naują valstybingumą ir tarp jų kilo nemažai nesutarimų. Stalinas, kuris 1922 m. ėjo LKP(b) CK generalinio sekretoriaus ir Tautybių liaudies komisaro pareigas, siūlė kurti šalį remiantis autonomizacijos principais, t. y. suteikti respublikoms - būsimiems administraciniams-teritoriniams vienetams - plačius įgaliojimus, kai jos prisijungs prie vieningos valstybės.

Leninas kritikavo šį planą ir siūlė nuolaidas nacionalistams, kaip jis tuo metu juos vadino, - "nepriklausomiesiems". Būtent šios leninistinės idėjos apie iš esmės konfederacinę valstybės struktūrą ir šūkis apie tautų apsisprendimo teisę iki atsiskyrimo tapo sovietinio valstybingumo pagrindu: iš pradžių 1922 m. jos buvo įtvirtintos Deklaracijoje dėl Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos, o po Lenino mirties - 1924 m. TSRS Konstitucijoje.

Čia iš karto kyla daug klausimų. Pirmasis iš jų, tiesą sakant, yra pagrindinis: kodėl reikėjo iš sandėrio peties tenkinti be galo stiprėjančias nacionalistines ambicijas buvusios imperijos pakraščiuose? Perduoti didžiules, dažnai nesusijusias teritorijas naujai suformuotiems ir dažnai savavališkai suformuotiems administraciniams vienetams - sąjunginėms respublikoms. Kartoju, perkelti kartu su istorinės Rusijos gyventojais.

Be to, šiems administraciniams vienetams buvo suteiktas nacionalinės valstybės subjektų statusas ir forma. Dar kartą klausiu: kodėl reikėjo daryti tokias dosnias dovanas, apie kurias anksčiau nesvajojo net aršiausi nacionalistai, ir, be to, suteikti respublikoms teisę atsiskirti nuo bendros valstybės be jokių sąlygų?

Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai nesuprantama, tai beprotybė. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Yra paaiškinimas. Po revoliucijos pagrindinis bolševikų uždavinys buvo išlaikyti valdžią bet kokia kaina. Dėl to jie ėjo į viską: ir į žeminančias Bresto sutarties sąlygas tuo metu, kai kai kaizerinės Vokietijos ir jos sąjungininkių karinė ir ekonominė padėtis buvo sunkiausia, o Pirmojo pasaulinio karo baigtis faktiškai nulemta, ir į bet kokius šalies viduje esančių nacionalistų reikalavimus, bet kokius norus.

Žvelgiant į istorinį Rusijos ir jos žmonių likimą, lenininiai valstybės kūrimo principai buvo ne tik klaida, bet, kaip sakoma, daug blogiau nei klaida. 1991 m. žlugus SSRS, tai tapo visiškai aišku.

Žinoma, praeities įvykių neįmanoma pakeisti, tačiau turime bent jau kalbėti apie juos tiesiai ir sąžiningai, be jokių išlygų ir politinio atspalvio. Galiu tik pridurti, kad dabartinės politinės konjunktūros sumetimai, kad ir kokie įspūdingi ir naudingi jie atrodytų tam tikru metu, jokiu būdu neturėtų ir negali būti pagrindinių valstybingumo principų pagrindas.

Dabar nieko nekaltinu, tačiau tuo metu ir po Pilietinio karo, jo išvakarėse, padėtis šalyje buvo nepaprastai sudėtinga, kritiška. Šiandien noriu pasakyti, kad viskas buvo būtent taip. Tai istorinis faktas. Iš tikrųjų, kaip jau minėjau, bolševikų politika lėmė Sovietų Ukrainos, kurią dar ir šiandien pagrįstai galima vadinti Vladimiro Lenino Ukraina, atsiradimą. Jis yra jos autorius ir architektas. Tai visiškai patvirtina archyviniai dokumentai, įskaitant griežtas Lenino direktyvas dėl Donbaso, kuris buvo tiesiog įspraustas į Ukrainą. O dabar "dėkingi palikuonys" nugriovė Lenino paminklus Ukrainoje. Jie tai vadina dekomunizacija.

Norite dekomunizacijos? Mums tai puikiai tinka. Tačiau neturime, kaip sakoma, sustoti pusiaukelėje. Esame pasirengę parodyti, ką Ukrainai reiškia tikra dekomunizacija.

Grįžtant prie istorijos, pakartosiu, kad 1922 m. buvusios Rusijos imperijos teritorijoje buvo sukurta SSRS. Tačiau pats gyvenimas iš karto parodė, kad nei išlaikyti tokią didžiulę ir sudėtingą teritoriją, nei valdyti ją siūlomais amorfiškais, praktiškai konfederaciniais principais tiesiog neįmanoma. Jie buvo visiškai atitrūkę nuo tikrovės ir istorinės tradicijos.

Todėl raudonasis teroras ir greitas perėjimas prie stalinistinės diktatūros, komunistinės ideologijos dominavimas ir komunistų partijos valdžios monopolis, nacionalizacija ir planinė nacionalinės ekonomikos sistema visa tai pavertė tik deklaracija, formalumu deklaruojamiems, bet neįgyvendinamiems valstybingumo principams. Iš tikrųjų Sąjungos respublikos neturėjo jokių suverenių teisių, jos paprasčiausiai neegzistavo. Praktiškai buvo sukurta griežtai centralizuota, visiškai unitarinė valstybė.

Iš tikrųjų Stalinas praktiškai įgyvendino ne Lenino, o būtent savo valstybingumo idėjas. Tačiau jis nepadarė atitinkamų pakeitimų sisteminiuose dokumentuose, šalies Konstitucijoje, oficialiai neperžiūrėjo paskelbtų lenininių SSRS kūrimo principų. Regis, atrodė, kad nėra reikalo - viskas veikė totalitarinio režimo sąlygomis ir iš pažiūros atrodė labai gražiai, patraukliai ir net superdemokratiškai.

Vis dėlto labai gaila, kad iš pagrindinių, formaliai teisinių pagrindų, ant kurių buvo pastatytas visas mūsų valstybingumas, nebuvo nedelsiant išvalytos odiozinės, utopinės, revoliucijos įkvėptos, bet bet kuriai normaliai valstybei visiškai pražūtingos fantazijos. Niekas negalvojo apie ateitį, kaip dažnai būdavo anksčiau.

Komunistų partijos lyderiai atrodė įsitikinę, kad jiems pavyko suformuoti tvirtą valdymo sistemą, kad savo politika jie galutinai išsprendė nacionalinį klausimą. Tačiau falsifikacijos, sąvokų keitimas, manipuliavimas visuomenės sąmone ir apgaulė kainavo brangiai. Nacionalistinių ambicijų bacilos niekur nedingo, o pirminė mina, padėta siekiant pakirsti valstybės imunitetą prieš nacionalizmo užkratą, tik ir laukė, kada galės įvykti. Pakartosiu, kad ta mina buvo teisė atsiskirti nuo SSRS.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje, didėjant socialinėms ir ekonominėms problemoms bei akivaizdžiai planinės ekonomikos krizei, nacionalinis klausimas darėsi vis aštresnis ne dėl neišsipildžiusių sovietinių žmonių lūkesčių ir siekių, bet dėl augančio vietinio elito apetito.

Tačiau užuot nuodugniai išanalizavę padėtį, ėmęsi adekvačių priemonių, pirmiausia ekonomikoje, taip pat palaipsniui, apgalvotai ir subalansuotai pertvarkius politinę sistemą ir valstybės struktūrą, LKP CK vadovai apsiribojo atviromis kalbomis apie lenininio tautų apsisprendimo principo atkūrimą.

Be to, komunistų partijoje vykstant kovai dėl valdžios, kiekviena iš priešiškų pusių, siekdama išplėsti savo rėmėjų ratą, ėmė neapgalvotai skatinti, skatinti ir žaisti nacionalistinėmis nuotaikomis, žadėdama savo potencialiems rėmėjams viską, ko tik jie norėjo. Skambant paviršutiniškai ir populistinei retorikai apie demokratiją ir šviesią ateitį, kuriamą rinkos ar planinės ekonomikos pagrindu, tačiau esant tikram skurdui ir visiškam deficitui, niekas iš valdančiųjų negalvojo apie neišvengiamas tragiškas pasekmes šaliai.

Ir tada jie ėjo gerai pramintu keliu, tenkindami nacionalistinio elito ambicijas, puoselėjamas savo partijos gretose, pamiršdami, kad TSKP nebeturėjo, ačiū Dievui, tokių priemonių išlaikyti valdžią ir pačią šalį, kaip valstybinis teroras ir Stalino tipo diktatūra jų rankose. Ir kad net liūdnai pagarsėjęs partijos lyderio vaidmuo, tarsi rytinis rūkas, jų akyse išnyko be pėdsakų.

1989 m. rugsėjį LKP CK plenumas priėmė iš esmės lemtingą dokumentą - vadinamąją partijos nacionalinę politiką šiuolaikinėmis sąlygomis, LKP CK platformą. Jame buvo šios nuostatos: "Sąjungos respublikos turi visas teises, atitinkančias jų, kaip suverenių socialistinių valstybių, statusą.

Kitas punktas: "Sąjunginių respublikų aukščiausiosios atstovaujamosios valdžios institucijos gali apskųsti ir sustabdyti Sąjungos Vyriausybės nutarimų ir įsakymų galiojimą jų teritorijose.

Ir galiausiai: "Kiekviena sąjunginė respublika turi savo pilietybę, kuri taikoma visiems jos gyventojams".

Argi nebuvo akivaizdu, prie ko prives tokios formuluotės ir sprendimai?

Dabar ne laikas ir ne vieta gilintis į valstybinės ar konstitucinės teisės klausimus, apibrėžti pačią pilietybės sąvoką. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl tokiomis sunkiomis aplinkybėmis reikėjo dar labiau sukrėsti šalį? Faktas lieka faktu.

Dar likus dvejiems metams iki SSRS žlugimo jos likimas buvo beveik nulemtas. Dabar būtent radikalai ir nacionalistai, įskaitant ir visų pirma Ukrainą, prisiima nuopelnus už nepriklausomybės iškovojimą. Kaip matome, taip nėra. Mūsų vieningos šalies žlugimą lėmė istorinės, strateginės bolševikų lyderių, Komunistų partijos vadovybės klaidos, padarytos įvairiais laikotarpiais valstybės kūrimo, ekonominės ir nacionalinės politikos srityse. Jų sąžinėje - istorinės Rusijos, vadinamos SSRS, žlugimas.

Nepaisant visų šių neteisybių, apgaulės ir atviro Rusijos apiplėšimo, mūsų žmonės, būtent žmonės, pripažino naujas geopolitines realijas, atsiradusias po SSRS žlugimo, pripažino naujas nepriklausomas valstybes. Ir ne tik tai - pati Rusija, tuo metu atsidūrusi labai sunkioje padėtyje, padėjo savo NVS partneriams, įskaitant kolegas ukrainiečius, iš kurių nuo pat nepriklausomybės paskelbimo momento pradėjo gauti daugybę prašymų suteikti materialinę paramą. Mūsų šalis suteikė šią paramą gerbdama Ukrainos orumą ir suverenitetą.

Ekspertų skaičiavimais, kuriuos patvirtina paprastas mūsų energijos kainų, lengvatinių paskolų, ekonominių ir prekybos lengvatų, kurias Rusija suteikė Ukrainai, apimties apskaičiavimas, bendra nauda Ukrainos biudžetui 1991-2013 m. sudarė apie 250 mlrd. dolerių.

Tačiau tai dar ne viskas. 1991 m. pabaigoje SSRS skoliniai įsipareigojimai užsienio šalims ir tarptautiniams fondams siekė apie 100 mlrd. dolerių. Iš pradžių buvo manoma, kad šias paskolas solidariai grąžins visos buvusios sovietinės respublikos proporcingai savo ekonominiam potencialui. Tačiau Rusija perėmė visą sovietų skolą ir ją visiškai grąžino. Šį procesą ji galiausiai užbaigė 2017 m.

Mainais už tai naujosios nepriklausomos valstybės turėjo atsisakyti dalies sovietinio užsienio turto, ir 1994 m. gruodžio mėn. buvo sudaryti atitinkami susitarimai su Ukraina. Tačiau Kijevas šių susitarimų neratifikavo, o vėliau paprasčiausiai atsisakė juos vykdyti, pareikšdamas pretenzijas į deimantų fondą, aukso atsargas, taip pat į nekilnojamąjį turtą ir kitą buvusį sovietinį turtą užsienyje.

Tačiau, nepaisant gerai žinomų problemų, Rusija visada atvirai, sąžiningai ir, kartoju, gerbdama Ukrainos interesus bendradarbiavo su Ukraina, o mūsų ryšiai plėtėsi įvairiose srityse. Pavyzdžiui, 2011 m. dvišalės prekybos apyvarta viršijo 50 mlrd. dolerių. Norėčiau pažymėti, kad 2019 m., t. y. dar prieš pandemiją, Ukrainos prekybos su visomis ES šalimis apimtis buvo mažesnė už šį rodiklį.

Tuo pat metu stebino tai, kad Ukrainos valdžia norėjo veikti taip, kad santykiuose su Rusija turėtų visas teises ir privalumus, bet neturėtų jokių įsipareigojimų.

Vietoj partnerystės vyravo priklausomybė, kuri kartais įgaudavo visiškai atsainų Kijevo oficialiosios valdžios pobūdį. Užtenka prisiminti nuolatinį šantažą energijos tranzito srityje ir banalią dujų vagystę.

Norėčiau pridurti, kad Kijevas bandė pasinaudoti dialogu su Rusija kaip pretekstu derėtis su Vakarais, šantažuodamas juos suartėti su Maskva, bandydamas gauti lengvatų sau: priešingu atveju Rusijos įtaka Ukrainoje didės.

Tuo pat metu Ukrainos valdžia nuo pat pradžių, noriu pabrėžti, kad nuo pat pirmųjų žingsnių, pradėjo kurti savo valstybingumą, neigdama viską, kas mus vienija, siekė iškreipti milijonų žmonių, ištisų Ukrainoje gyvenančių kartų sąmonę ir istorinę atmintį. Nenuostabu, kad Ukrainos visuomenė susidūrė su kraštutiniu nacionalizmu, kuris greitai įgavo agresyvios rusofobijos ir neonacizmo formą. Todėl Ukrainos nacionalistai ir neonaciai dalyvauja Šiaurės Kaukaze veikiančių teroristinių grupuočių veikloje ir vis garsiau reiškia teritorines pretenzijas Rusijai.

Savo vaidmenį atliko ir išorės jėgos, kurios naudojosi plačiu NVO ir specialiųjų tarnybų tinklu, siekdamos auginti savo klientūrą Ukrainoje ir į valdžią iškelti savo atstovus.

Taip pat svarbu suprasti, kad Ukraina iš esmės niekada neturėjo stabilios tikro valstybingumo tradicijos. Nuo 1991 m. ji ėjo mechaninio svetimų modelių kopijavimo keliu, atitrūkusi nuo istorijos ir Ukrainos realijų. Politinės valstybės institucijos buvo nuolat pertvarkomos taip, kad atitiktų sparčiai besiformuojančių klanų, turinčių savų interesų, kurie neturi nieko bendra su Ukrainos žmonių interesais, poreikius.

Visa Ukrainos oligarchinės valdžios vadinamojo provakarietiško civilizacinio pasirinkimo esmė buvo ir yra ne sukurti geresnes sąlygas žmonių gerovei, o paklusniai tarnauti Rusijos geopolitiniams varžovams, saugant iš ukrainiečių pavogtus milijardus dolerių, kuriuos oligarchai paslėpė Vakarų bankų sąskaitose.

Kai kurios pramonės finansinės grupės, perimtos savo partijų ir politikų, iš pradžių rėmėsi nacionalistais ir radikalais. Kitos šalys iš lūpų į lūpas kalbėjo apie gerus santykius su Rusija, kultūrinę ir kalbinę įvairovę ir į valdžią atėjo balsų dėka piliečių, kurie nuoširdžiai palaikė tokius siekius, įskaitant milijonus pietryčių gyventojų. Tačiau vos pradėję eiti pareigas, jie iš karto išdavė savo rinkėjus, atsisakė rinkimų kampanijos pažadų ir vykdė radikalų nurodymus atitinkančią politiką, kartais persekiodami savo buvusius sąjungininkus - pilietinės visuomenės organizacijas, pasisakančias už dvikalbystę ir bendradarbiavimą su Rusija. Jie pasinaudojo tuo, kad juos palaikantys žmonės paprastai laikosi įstatymų, yra nuosaikių pažiūrų, įpratę pasitikėti valdžia, jie, priešingai nei radikalai, nerodo agresijos ir nesiima neteisėtų veiksmų.

Savo ruožtu radikalai tapo įžūlesni, o jų pretenzijos metai iš metų augo. Jiems nebuvo sunku ne kartą primesti savo valią silpnai vyriausybei, kuri pati buvo užsikrėtusi nacionalizmo ir korupcijos virusu, o tikruosius kultūrinius, ekonominius ir socialinius žmonių interesus bei tikrąjį Ukrainos suverenitetą sumaniai pakeitė įvairiausiomis spekuliacijomis tautiniais motyvais ir svetimais etnografiniais atributais.

Ukrainoje nesukurtas stabilus valstybingumas, o politinės ir rinkimų procedūros yra tik priedanga, priedanga valdžios ir turto perskirstymui tarp įvairių oligarchinių klanų.

Korupcija, kuri neabejotinai yra iššūkis ir problema daugeliui šalių, įskaitant Rusiją, Ukrainoje įgavo ypatingą pobūdį. Ji tiesiog persmelkė ir suardė Ukrainos valstybingumą, visą sistemą, visas valdžios šakas. Radikalai pasinaudojo pateisinamu žmonių nepasitenkinimu, apkartino protestus ir 2014 m. Maidane įvykdė valstybės perversmą. Tai darydami jie gavo tiesioginę užsienio šalių pagalbą. Pranešama, kad JAV ambasados materialinė parama vadinamajai protesto stovyklai Nepriklausomybės aikštėje Kijeve siekė milijoną dolerių per dieną. Papildomos labai didelės sumos buvo įžūliai pervestos tiesiai į opozicijos lyderių banko sąskaitas. Kalbėjome apie dešimtis milijonų dolerių. O kiek galiausiai gavo tikrai nukentėję žmonės, žuvusiųjų per Kijevo ir kitų miestų gatvėse ir aikštėse išprovokuotus susirėmimus šeimos? Apie tai geriau neklausinėti.

Valdžią užgrobę radikalai organizavo persekiojimą, tikrą terorą prieš tuos, kurie priešinosi antikonstituciniams veiksmams. Iš politikų, žurnalistų, visuomenės veikėjų buvo tyčiojamasi ir jie buvo viešai žeminami. Ukrainos miestus užplūdo pogromų ir smurto banga, garsių ir nebaudžiamų žmogžudysčių serija. Negalima nesudrebėti dėl siaubingos tragedijos Odesoje, kur taikūs protestuotojai buvo žiauriai nužudyti ir gyvi sudeginti Profsąjungų rūmuose. Nusikaltėliai, kurie įvykdė šį žiaurų nusikaltimą, nebuvo nubausti, niekas jų neieško. Tačiau mes žinome jų vardus ir pavardes ir padarysime viską, ką galime, kad juos nubaustume, surastume ir patrauktume atsakomybėn.

Maidanas nepriartino Ukrainos prie demokratijos ir pažangos. Po valstybės perversmo nacionalistai ir juos palaikančios politinės jėgos galutinai sustabdė padėtį ir įstūmė Ukrainą į pilietinio karo bedugnę. Praėjus aštuoneriems metams po šių įvykių, šalis yra susiskaldžiusi. Ukrainoje siaučia didžiulė socialinė ir ekonominė krizė.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, 2019 m. beveik šeši milijonai ukrainiečių, pabrėžiu, kad tai yra apie 15 proc. ne darbingo amžiaus gyventojų, o visų gyventojų, buvo priversti palikti šalį ieškodami darbo užsienyje. Dažniausiai tai būna atsitiktiniai, nekvalifikuoti darbai. Apie tai byloja ir šis faktas: nuo 2020 m. dėl pandemijos iš šalies išvyko daugiau kaip 60 000 gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros darbuotojų.

Nuo 2014 m. vandens tarifai padidėjo beveik trečdaliu, elektros energijos - kelis kartus, o buitinių dujų - dešimtis kartų. Daugelis žmonių paprasčiausiai neturi pinigų mokėti už komunalines paslaugas, jie tiesiog turi išgyventi.

Kas nutiko? Kodėl visa tai vyksta? Atsakymas akivaizdus: taip yra todėl, kad buvo iššvaistytas ir pasisavintas kraitis, gautas ne tik sovietmečiu, bet ir iš Rusijos imperijos. Dešimtys ir šimtai tūkstančių darbo vietų, kurios teikė žmonėms stabilias pajamas ir atnešė mokesčių į valstybės iždą, buvo prarastos, be kita ko, dėl glaudaus bendradarbiavimo su Rusija. Tokios pramonės šakos kaip mašinų, prietaisų, elektronikos, laivų ir lėktuvų statyba arba guli ant laurų, arba yra sunaikintos, nors anksčiau jomis didžiavosi ne tik Ukraina, bet ir visa Sovietų Sąjunga.

2021 m. buvo uždaryta Černomorskio laivų statykla Mykolajive, kurioje pirmieji laivai buvo pastatyti dar Jekaterinos II laikais. Garsusis koncernas "Antonov" nuo 2016 m. nepagamino nė vienos lėktuvų partijos, o "Južmaš" gamykla, kuri specializavosi raketų ir kosminės įrangos gamyboje, atsidūrė ties bankroto riba, kaip ir Kremenčuko plieno gamykla. Šį liūdną sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Dujų transportavimo sistema, kurią pastatė visa Sovietų Sąjunga, yra tokia nusidėvėjusi, kad jos eksploatacija susijusi su didele rizika ir aplinkosaugos išlaidomis.

Todėl kyla klausimas: ar skurdas, beviltiškumas, pramoninio ir technologinio potencialo praradimas yra tas provakarietiškos civilizacijos pasirinkimas, dėl kurio daugelį metų buvo apgaudinėjami ir apgaudinėjami milijonai žmonių, žadant jiems rojų?

Iš tikrųjų viskas susiveda į tai, kad Ukrainos ekonomikos žlugimą lydi atviras jos piliečių apiplėšimas, o pati Ukraina paprasčiausiai buvo kontroliuojama iš išorės. Ji buvo administruojama ne tik pagal Vakarų sostinių nurodymus, bet ir vietoje, pasitelkiant visą Ukrainoje dislokuotų užsienio patarėjų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų institucijų tinklą. Jie daro tiesioginę įtaką visiems svarbiausiems personalo sprendimams, visoms valdžios šakoms ir lygiams, nuo centrinės iki savivaldybių, pagrindinėms valstybinėms bendrovėms ir korporacijoms, įskaitant "Naftogaz", "Ukrenergo", Ukrainos geležinkelius, "Ukroboronprom", "Ukrposhta" ir Ukrainos jūrų uostų administraciją.

Ukrainoje tiesiog nėra nepriklausomo teismo. Vakarų šalių prašymu Kijevo valdžia suteikė tarptautinių organizacijų atstovams pirmumo teisę rinkti aukščiausių teisminių institucijų - Teisingumo tarybos ir Teisėjų kvalifikacinės komisijos - narius.

Be to, JAV ambasada tiesiogiai kontroliuoja Nacionalinę korupcijos prevencijos agentūrą, Nacionalinį antikorupcijos biurą, Specializuotąją antikorupcijos prokuratūrą ir Aukščiausiąjį antikorupcijos teismą. Visa tai daroma pateisinama dingstimi, kad kova su korupcija bus veiksmingesnė. Gerai, gerai, bet kur rezultatai? Korupcija klesti kaip ir anksčiau.

Ar patys ukrainiečiai žino apie visus šiuos valdymo metodus? Ar jie supranta, kad jų šalis net nėra politiniame ir ekonominiame protektorate, o yra prilyginta kolonijai su marionetiniu režimu? Valstybės privatizavimas lėmė tai, kad vyriausybė, kuri save vadina "patriotų valdžia", prarado savo nacionalinį charakterį ir nuosekliai eina visiško šalies desovietizacijos keliu.

Derusifikacijos ir priverstinės asimiliacijos procesas tęsiasi. Aukščiausioji Rada nepaliaujamai leidžia vis daugiau diskriminacinių teisės aktų, o įstatymas dėl vadinamųjų čiabuvių tautų jau įsigaliojo. Žmonėms, kurie save laiko rusais ir norėtų išsaugoti savo tapatybę, kalbą ir kultūrą, buvo aiškiai pasakyta, kad Ukrainoje jie yra svetimi.

Pagal įstatymus dėl švietimo ir ukrainiečių kalbos, kaip valstybinės kalbos, funkcionavimo, rusų kalba išstumta iš mokyklų, visų viešųjų sričių, net iš paprastų parduotuvių. Vadinamosios liustracijos, t. y. valdžios "valymo", įstatymas leido susidoroti su nepageidaujamais valstybės tarnautojais.

Rengiami teisės aktai, kurie suteikia Ukrainos teisėsaugos institucijoms pagrindą griežtai slopinti žodžio laisvę, nesutarimus ir persekioti opoziciją. Pasauliui žinoma liūdna vienašališkų neteisėtų sankcijų kitoms valstybėms, užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims praktika. Ukraina pranoko savo Vakarų vadovus ir sugalvojo tokią priemonę kaip sankcijos savo piliečiams, įmonėms, televizijos kanalams, kitai žiniasklaidai ir net parlamento nariams.

Ukrainos Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčia Kijeve taip pat tebėra žudoma. Ir tai nėra emocinis vertinimas, tai rodo konkretūs sprendimai ir dokumentai. Ukrainos valdžia ciniškai pavertė bažnyčios skilimo tragediją valstybės politikos priemone. Dabartinė šalies vadovybė nereaguoja į Ukrainos piliečių prašymus panaikinti įstatymus, kurie pažeidžia tikinčiųjų teises. Be to, Radoje užregistruoti nauji įstatymų projektai, nukreipti prieš Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios dvasininkus ir milijonus parapijiečių.

Norėčiau atskirai pakalbėti apie Krymą. Pusiasalio gyventojai laisvai apsisprendė būti su Rusija. Kijevo valdžia neturi kuo pasipriešinti šiai aiškiai išreikštai žmonių valiai, todėl ji ryžosi agresyviems veiksmams, ekstremistų, įskaitant radikalias islamo organizacijas, ląstelių aktyvinimui, diversinių grupių siuntimui vykdyti teroristinius išpuolius prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą ir grobti Rusijos piliečius. Turime tiesioginių įrodymų, kad tokie agresyvūs veiksmai vykdomi remiant užsienio specialiosioms tarnyboms.

2021 m. kovą Ukraina priėmė naują karinę strategiją. Šis dokumentas beveik visas skirtas konfrontacijai su Rusija ir juo siekiama įtraukti užsienio valstybes į konfliktą su mūsų šalimi. Strategijoje siūloma Rusijos Kryme ir Donbase įkurti iš esmės teroristinį pogrindį. Jame taip pat apibrėžiami numatomo karo kontūrai, ir jis turėtų baigtis, kaip mano šiandieniniai Kijevo strategai, cituoju toliau, "padedant tarptautinei bendruomenei Ukrainai palankiomis sąlygomis". Be to, Kijevas šiandien išsireiškė, ir aš jį čia taip pat cituoju, klausykite atidžiau, prašau, - "su tarptautinės bendruomenės karine parama geopolitinėje konfrontacijoje su Rusijos Federacija". Iš tikrųjų tai yra ne kas kita, o pasirengimas kariniams veiksmams prieš mūsų šalį - prieš Rusiją.

Taip pat žinome, kad jau pasigirdo pareiškimų, jog Ukraina ketina kurti savo branduolinius ginklus, ir tai nėra tuščia drąsa. Ukraina turi sovietinių branduolinių technologijų ir tokių ginklų pristatymo priemonių, įskaitant aviaciją ir "Tochka-U" raketas, taip pat sovietinės konstrukcijos, kurių veikimo nuotolis viršija 100 kilometrų. Tačiau jie uždirbs daugiau, tai tik laiko klausimas. Yra sovietinių laikų praktinių žinių.

Taigi Ukrainai bus daug lengviau apsirūpinti taktiniais branduoliniais ginklais nei kai kurioms kitoms valstybėms (dabar jų neįvardysiu), kurios iš tikrųjų vykdo tokią plėtrą, ypač jei technologinė parama bus teikiama iš užsienio. Negalime atmesti ir šios galimybės.

Ukrainai gavus masinio naikinimo ginklų, situacija pasaulyje, Europoje, o ypač mums, Rusijai, smarkiai pasikeis. Negalime nereaguoti į šį realų pavojų, ypač, kartoju, į tai, kad Vakarų globėjai gali padėti tokiems ginklams atsirasti Ukrainoje ir taip sukelti dar vieną grėsmę mūsų šaliai. Matome, kaip atkakliai vykdomas Kijevo režimo karinis pumpavimas. Nuo 2014 m. vien Jungtinės Valstijos šiam tikslui atsiuntė milijardus dolerių, įskaitant ginkluotę, įrangą ir specialistų mokymus. Pastaraisiais mėnesiais Vakarų ginklai į Ukrainą plūdo nenutrūkstamu srautu, demonstratyviai, visam pasauliui matant. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir saugumo tarnyboms vadovauja užsienio patarėjai, mes tai gerai žinome.

Pastaraisiais metais NATO šalių kariniai kontingentai, prisidengdami pratybų pretekstu, beveik nuolat lankėsi Ukrainos teritorijoje. Ukrainos karių vadovavimo ir kontrolės sistema jau integruota su NATO pajėgomis. Tai reiškia, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, net atskiriems daliniams ir padaliniams, galima vadovauti tiesiogiai iš NATO vadavietės.

JAV ir NATO pradėjo begėdiškai plėtoti Ukrainos teritoriją kaip galimų karinių operacijų teatrą. Reguliarios bendros pratybos yra aiškiai nukreiptos prieš Rusiją. Vien pernai juose dalyvavo daugiau kaip 23 000 karių ir daugiau kaip tūkstantis technikos vienetų.

Jau priimtas įstatymas dėl kitų šalių ginkluotųjų pajėgų įleidimo į Ukrainos teritoriją 2022 m. dalyvauti tarptautinėse pratybose. Akivaizdu, kad pirmiausia kalbame apie NATO karius. Šiais metais planuojama surengti bent dešimt tokių bendrų manevrų.

Akivaizdu, kad tokie įvykiai tarnauja kaip priedanga sparčiam NATO karinės grupuotės telkimui Ukrainoje. Juo labiau kad amerikiečių padedamas atnaujintas aerodromų - Borispolio, Ivano-Frankivsko, Čugujevo, Odesos ir t. t. - tinklas gali užtikrinti karinių dalinių perkėlimą per trumpiausią įmanomą laiką. Ukrainos oro erdvė yra atvira JAV strateginių ir žvalgybinių orlaivių bei bepiločių orlaivių, naudojamų Rusijos teritorijai stebėti, skrydžiams.

Norėčiau pridurti, kad amerikiečių pastatytas Jūrų operacijų centras Očakove leidžia palaikyti NATO laivų veiksmus, įskaitant tiksliųjų ginklų naudojimą prieš Rusijos Juodosios jūros laivyną ir mūsų infrastruktūrą visoje Juodosios jūros pakrantėje.

Kadaise JAV ketino įrengti panašius objektus Kryme, tačiau Krymo gyventojai ir Sevastopolio gyventojai šiuos planus sužlugdė. Mes visada tai prisiminsime.

Kartoju, šiandien toks centras yra dislokuotas, jis jau dislokuotas Očakove. Priminsiu, kad XVIII a. už šį miestą kovojo Aleksandro Suvorovo kariai. Jų drąsos dėka ji tapo Rusijos dalimi. Tuo pat metu XVIII a. Juodosios jūros žemės, dėl karų su Osmanų imperija prijungtos prie Rusijos, buvo vadinamos Novorosija. Šiandien šie istorijos etapai yra pamirštami, kaip ir Rusijos imperijos valstybininkų vardai, be kurių pastangų šiuolaikinėje Ukrainoje nebūtų daugelio didelių miestų ir net priėjimo prie Juodosios jūros.

Neseniai Poltavoje buvo nugriautas paminklas Aleksandrui Suvorovui. Ką galite pasakyti? Jūs neigiate savo praeitį? Iš vadinamojo Rusijos imperijos kolonijinio paveldo? Tuomet būkite nuoseklūs.

Kitas. Norėčiau pažymėti, kad Ukrainos Konstitucijos 17 straipsnis neleidžia jos teritorijoje dislokuoti užsienio karinių bazių. Tačiau paaiškėjo, kad tai tik konvencija, kurią galima lengvai apeiti.

NATO šalys Ukrainoje dislokavo mokymo misijas. Iš tikrųjų tai jau yra užsienio karinės bazės. Jie tiesiog pavadina bazę "misija" ir viskas baigta.

Kijevas jau seniai skelbia strateginį kursą į NATO. Taip, žinoma, kiekviena šalis turi teisę pasirinkti savo saugumo sistemą ir sudaryti karines sąjungas. Atrodo, kad taip, bet yra vienas "bet". Tarptautiniuose dokumentuose aiškiai įtvirtintas vienodo ir nedalomo saugumo principas, kuris, kaip žinome, apima įsipareigojimus nestiprinti savo saugumo kitų valstybių saugumo sąskaita. Čia galiu paminėti 1999 m. Stambule priimtą ESBO Europos saugumo chartiją ir 2010 m. ESBO Astanos deklaraciją.

Kitaip tariant, saugumo pasirinkimas neturi kelti grėsmės kitoms valstybėms, o Ukrainos įstojimas į NATO yra tiesioginė grėsmė Rusijos saugumui.

Primenu, kad 2008 m. balandžio mėn. Bukarešto Šiaurės Atlanto aljanso aukščiausiojo lygio susitikime JAV prastūmė sprendimą, kad Ukraina ir, beje, Gruzija taptų NATO narėmis. Daugelis JAV sąjungininkių Europoje jau gerai žinojo apie visus su tokia perspektyva susijusius pavojus, tačiau turėjo susitaikyti su vyresniosios partnerės valia. Amerikiečiai paprasčiausiai pasinaudojo jais vykdydami aiškiai antirusišką politiką.

Kai kurios Aljanso valstybės narės jau dabar labai skeptiškai vertina Ukrainos stojimą į NATO. Tuo pat metu iš kai kurių Europos sostinių gauname signalą: "Dėl ko nerimaujate? Tai neįvyks tiesiogine prasme rytoj". Tiesą sakant, apie tai kalba ir mūsų Amerikos partneriai. "Gerai, - sakome, - ne rytoj, o poryt". Ką tai keičia istorinėje perspektyvoje? Iš esmės nieko.

Be to, žinome Jungtinių Valstijų vadovybės poziciją ir žodžius, kad aktyvūs karo veiksmai Rytų Ukrainoje neatmeta galimybės šiai šaliai įstoti į NATO, jei ji sugebės atitikti Šiaurės Atlanto aljanso kriterijus ir įveikti korupciją.

Tačiau jie vis bando mus įtikinti, kad NATO yra taiką mylintis ir tik gynybinis aljansas. Jie sako, kad Rusijai nėra jokių grėsmių. Jie vėlgi siūlo patikėti mūsų žodžiu. Tačiau mes žinome tikrąją tokių žodžių kainą. 1990 m., kai buvo svarstomas Vokietijos suvienijimo klausimas, JAV pažadėjo sovietų vadovybei, kad NATO jurisdikcija ir karinis buvimas į rytus nebus išplėstas nė per centimetrą. Ir kad Vokietijos suvienijimas nelems NATO karinės organizacijos plėtros į rytus. Tai citata.

Jie kalbėjosi, žodžiu patikino, bet viskas pasirodė esą niekas. Vėliau buvome patikinti, kad Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė NATO tik pagerins santykius su Maskva, padės šioms šalims atsikratyti baimės dėl sunkaus istorinio palikimo ir, be to, sukurs Rusijai draugiškų valstybių juostą.

Pasiteisino priešingai. Kai kurių Rytų Europos šalių valdžios institucijos, skatindamos rusofobiją, į Aljansą atsinešė savo kompleksus ir stereotipus apie Rusijos keliamą grėsmę ir primygtinai reikalavo kurti kolektyvinės gynybos pajėgumus, kurie pirmiausia turėtų būti naudojami prieš Rusiją. Tai įvyko dešimtajame dešimtmetyje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kai dėl atvirumo ir mūsų geranoriškumo Rusijos ir Vakarų santykiai buvo aukšto lygio.

Rusija įvykdė visus savo įsipareigojimus, įskaitant karių išvedimą iš Vokietijos ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių, taip labai prisidėdama prie Šaltojo karo palikimo įveikimo. Nuolat siūlėme įvairias bendradarbiavimo galimybes, įskaitant NATO ir Rusijos tarybą ir ESBO formatą.

Be to, dabar pasakysiu tai, ko niekada nesu sakęs viešai, pasakysiu tai pirmą kartą. Kai kadenciją baigiantis JAV prezidentas Billas Clintonas 2000 m. lankėsi Maskvoje, paklausiau jo: "Kaip Amerika žiūrėtų į Rusijos priėmimą į NATO?"

Neatskleisiu visų to pokalbio detalių, bet išoriškai reakcija į mano klausimą atrodė, sakyčiau, labai santūri, o tai, kaip amerikiečiai iš tikrųjų reagavo į šią galimybę, matyti iš jų praktinių žingsnių mūsų šalies atžvilgiu. Tai apima atvirą paramą teroristams Šiaurės Kaukaze, atsainų požiūrį į mūsų reikalavimus ir saugumo problemas NATO plėtros srityje, pasitraukimą iš ABM sutarties ir pan. Tai verčia klausti: kodėl, kam visa tai reikalinga? Gerai, jūs nenorite matyti mūsų kaip savo draugų ir sąjungininkų, bet kam iš mūsų daryti priešus?

Yra tik vienas atsakymas: ne dėl mūsų politinio režimo ar ko nors kito, jiems tiesiog nereikia tokios didelės nepriklausomos šalies kaip Rusija. Tai atsakymas į visus klausimus. Tai tradicinės Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu šaltinis. Todėl toks požiūris į visus mūsų pasiūlymus dėl saugumo.

Šiandien užtenka pažvelgti į žemėlapį, kad pamatytume, kaip Vakarų šalys "ištesėjo" savo pažadą neleisti NATO plėstis į Rytus. Tiesiog apgautas. Viena po kitos vyko penkios NATO plėtros bangos. 1999 m. į Aljansą buvo priimtos Lenkija, Čekija ir Vengrija, 2004 m. - Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, 2009 m. - Albanija ir Kroatija, 2017 m. - Juodkalnija, o 2020 m. - Šiaurės Makedonija.

Dėl to Aljansas su savo karine infrastruktūra priartėjo prie pat Rusijos sienų. Tai buvo viena iš pagrindinių euro ir saugumo krizės priežasčių, turėjusi labai neigiamą poveikį visai tarptautinių santykių sistemai ir lėmusi abipusio pasitikėjimo praradimą.

Padėtis ir toliau blogėja, taip pat ir strateginėje srityje. Pavyzdžiui, Rumunijoje ir Lenkijoje pagal JAV pasaulinį priešraketinės gynybos projektą įrengiamos priešraketinių raketų pozicijų zonos. Gerai žinoma, kad ten esantys paleidimo įrenginiai gali būti naudojami sparnuotosioms raketoms "Tomahawk", kurios yra puolamojo smūgio sistemos.

Be to, JAV kuria universalią raketą "Standard-6", kuri ne tik išspręs oro ir priešraketinės gynybos problemas, bet ir galės smogti antžeminiams bei antžeminiams taikiniams. Kitaip tariant, tariamai gynybinė JAV priešraketinės gynybos sistema plečiama ir atsiranda naujų puolamųjų pajėgumų.

Turima informacija leidžia mums pagrįstai manyti, kad Ukrainos įstojimas į NATO ir vėlesnis Šiaurės Atlanto Aljanso infrastruktūros dislokavimas čia yra neišvengiama ir tik laiko klausimas. Aiškiai suprantame, kad tokiu atveju karinių grėsmių Rusijai lygis smarkiai, daug kartų, padidėtų. Ypač atkreipiu dėmesį į tai, kad netikėto išpuolio prieš mūsų šalį pavojus padidės daug kartų.

Norėčiau paaiškinti, kad Amerikos strateginio planavimo dokumentuose (dokumentuose!) įtvirtinta vadinamojo prevencinio smūgio prieš priešo raketų sistemas galimybė. Taip pat žinome, kas yra pagrindinis JAV ir NATO priešininkas. Tai Rusija. NATO dokumentuose mūsų šalis oficialiai tiesiogiai įvardijama kaip pagrindinė grėsmė euroatlantiniam saugumui. Ir Ukraina taps tokio smūgio tramplinu. Jei mūsų protėviai būtų apie tai girdėję, tikriausiai nebūtų patikėję. Šiandien nenorime tuo tikėti, bet tai tiesa. Noriu, kad tai suprastų ir Rusija, ir Ukraina.

Daugelis Ukrainos aerodromų yra netoli mūsų sienų. Čia dislokuoti NATO taktiniai lėktuvai, įskaitant tikslaus valdymo ginklų nešėjus, galės pataikyti į mūsų teritoriją iki Volgogrado - Kazanės - Samaros - Astrachanės. Radarinės žvalgybos įrenginių dislokavimas Ukrainos teritorijoje leis NATO griežtai kontroliuoti Rusijos oro erdvę iki pat Uralo.

Galiausiai, po to, kai Jungtinės Valstijos nutraukė Vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų sutartį, Pentagonas jau atvirai kuria įvairius antžeminius smogiamuosius ginklus, įskaitant balistines raketas, galinčias pasiekti taikinius, esančius iki 5500 kilometrų atstumu. Jei tokios sistemos bus dislokuotos Ukrainoje, jomis bus galima smogti taikiniams visoje Rusijos teritorijoje Europoje ir už Uralo. "Tomahawk" sparnuotosios raketos Maskvą pasiektų greičiau nei per 35 minutes, balistinės raketos iš Charkovo srities - per 7-8 minutes, o hipergarsiniai smūgiai - per 4-5 minutes. Tai tiesiogiai vadinama peiliu į gerklę. Ir jie, neabejoju, tikisi įgyvendinti šiuos planus taip, kaip ne kartą darė ankstesniais metais, plėsdami NATO į rytus, stumdami karinę infrastruktūrą ir įrangą prie Rusijos sienų, visiškai ignoruodami mūsų susirūpinimą, protestus ir perspėjimus. Atsiprašau, tiesiog spjaudyk ant jų ir daryk, ką nori, ką tik jiems atrodo tinkama.

Ir, žinoma, jie taip pat tikisi, kad ir toliau elgsis pagal gerai žinomą patarlę: "Šuo loja, karavanas juda. Norėčiau iš karto pasakyti, kad mes su tuo nesutikome ir niekada nesutiksime. Kartu Rusija visada buvo ir yra už tai, kad sudėtingiausios problemos būtų sprendžiamos politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, prie derybų stalo.

Puikiai suprantame savo didžiulę atsakomybę už regioninį ir pasaulinį stabilumą. Dar 2008 m. Rusija pateikė iniciatyvą sudaryti Europos saugumo sutartį. Jos esmė buvo ta, kad nė viena euroatlantinės erdvės valstybė ar tarptautinė organizacija negali stiprinti savo saugumo kitų valstybių saugumo sąskaita. Tačiau mūsų pasiūlymas buvo atmestas iš pat pradžių: negalėjome leisti Rusijai riboti NATO veiklos.

Be to, mums buvo aiškiai pasakyta, kad teisiškai privalomas saugumo garantijas gali turėti tik Šiaurės Atlanto aljanso narės.

Praėjusių metų gruodį Vakarų partneriams perdavėme Rusijos Federacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sutarties dėl saugumo garantijų projektą, taip pat susitarimo dėl priemonių Rusijos Federacijos ir NATO valstybių narių saugumui užtikrinti projektą.

JAV ir NATO atsakė daugybe bendrų žodžių. Buvo keletas racionalių argumentų, tačiau jie visi buvo susiję su antraeiliais klausimais ir atrodė kaip bandymas nukreipti diskusiją į šalį.

Mes atitinkamai atsakėme, pabrėždami, kad esame pasirengę eiti derybų keliu, tačiau su sąlyga, kad visi klausimai bus svarstomi kaip paketas, kaip visuma, neatskiriant jų nuo pagrindinių, esminių Rusijos pasiūlymų. Juose yra trys pagrindiniai punktai. Pirmoji - užkirsti kelią tolesnei NATO plėtrai. Antrasis - atsisakymas leisti Aljansui dislokuoti smogiamosios ginkluotės sistemas prie Rusijos sienų. Galiausiai, bloko kariniai pajėgumai ir infrastruktūra Europoje grįžtų į 1997 m. būklę, kai buvo pasirašytas NATO ir Rusijos steigimo aktas.

Būtent į mūsų principinius pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Mūsų Vakarų partneriai, pasikartosiu, dar kartą išsakė nuvalkiotą formulę, kad kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti, kaip užtikrinti savo saugumą, ir prisijungti prie bet kokių karinių sąjungų ir aljansų. Kitaip tariant, jų pozicija niekuo nepasikeitė, skamba tos pačios nuorodos į liūdnai pagarsėjusią NATO "atvirų durų" politiką. Be to, jie vėl bando mus šantažuoti, vėl grasina sankcijomis, kurias, beje, vis dar taikys, nes Rusijos suverenitetas ir mūsų ginkluotųjų pajėgų galia auga. O pretekstas dar vienai sankcijų atakai visada bus surastas arba tiesiog sufabrikuotas, nepriklausomai nuo padėties Ukrainoje. Tikslas tas pats - stabdyti Rusijos vystymąsi. Ir jie tai darys, kaip ir anksčiau, net be jokio oficialaus preteksto, nes mes esame ir niekada nekompromituosime savo suvereniteto, nacionalinių interesų ir vertybių.

Noriu aiškiai ir atvirai pasakyti, kad dabartinėje situacijoje, kai į mūsų pasiūlymus dėl lygiaverčio dialogo principiniais klausimais Jungtinės Valstijos ir NATO iš esmės neatsakė, kai grėsmės mūsų šaliai smarkiai auga, Rusija turi pilną teisę imtis atsakomųjų priemonių savo saugumui užtikrinti. Būtent tai ir padarysime.

Kalbant apie padėtį Donbase, matome, kad Kijevo valdančioji vadovybė nuolat viešai deklaruoja nenorą įgyvendinti Minsko priemonių paketą konfliktui išspręsti ir nėra suinteresuota taikiu sprendimu. Priešingai, jie vėl bando surengti "blitzkrieg" Donbase, kaip tai jau darė 2014 ir 2015 metais. Prisimename, kuo baigėsi šie nuotykiai anuomet.

Dabar praktiškai nėra dienos, kad nebūtų apšaudomi Donbaso miestai ir kaimai. Didelė karių grupė nuolat naudoja atakos dronus, sunkiąją įrangą, raketas, artileriją ir daugkartinio paleidimo raketų sistemas. Civilių žudymas, blokada, prievarta prieš žmones, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, nesiliauja. Kaip mes čia sakome, galo nematyti.

O vadinamasis civilizuotas pasaulis, kurio vieninteliais atstovais save vadina mūsų kolegos iš Vakarų, nori to nepastebėti, tarsi viso šio siaubo, genocido, kurio aukomis tapo beveik 4 milijonai žmonių, nebūtų, ir tik todėl, kad šie žmonės nesutiko su Vakarų remiamu perversmu Ukrainoje 2014 m. ir pasipriešino išaukštintam valstybės judėjimui urvinio ir agresyvaus nacionalizmo bei neonacizmo link. Jie kovoja už savo elementarias teises - gyventi savo žemėje, kalbėti savo kalba, išsaugoti savo kultūrą ir tradicijas.

Kaip ilgai gali tęstis ši tragedija? Kiek dar galime tai toleruoti? Rusija padarė viską, kad išsaugotų Ukrainos teritorinį vientisumą, ir visus šiuos metus atkakliai ir kantriai kovojo, kad būtų įgyvendinta 2015 m. vasario 17 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucija 2202, kurioje įtvirtintas 2015 m. vasario 12 d. Minsko priemonių paketas padėčiai Donbase spręsti.

Viskas veltui. Keičiasi prezidentai ir Rados deputatai, tačiau Kijeve valdžią užgrobusio režimo esmė ir agresyvus, nacionalistinis pobūdis nesikeičia. Tai visiškai 2014 m. perversmo produktas, o tie, kurie pasirinko smurto, kraujo praliejimo ir neteisėtumo kelią, nepripažino ir nepripažins jokio kito Donbaso problemos sprendimo, išskyrus karinį.

Todėl manau, kad būtina priimti seniai pribrendusį sprendimą - nedelsiant pripažinti Donecko Liaudies Respublikos ir Luhansko Liaudies Respublikos nepriklausomybę ir suverenitetą.

Prašau Rusijos Federacijos Federalinio Susirinkimo pritarti šiam sprendimui ir ratifikuoti draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su abiem respublikomis. Šie du dokumentai bus parengti ir pasirašyti artimiausiu metu.

O iš tų, kurie užėmė ir laiko valdžią Kijeve, reikalaujame nedelsiant nutraukti karo veiksmus. Priešingu atveju visa atsakomybė už galimą kraujo praliejimo tęsinį teks Ukrainos teritoriją valdančio režimo sąžinei.

Skelbdamas šiandien priimtus sprendimus, esu įsitikinęs, kad juos parems Rusijos piliečiai ir visos šalies patriotinės jėgos.

Dėkoju jums už dėmesį.

http://kremlin.ru/events/president/news/67828

P.S.: Mano galva, tai buvo istorinė V.Putino kalba. Nematau nei vieno pasaulio lyderio, galinčio taip pateikti informaciją. Vieni Lietuvoje nekenčia Putino, kiti jį dievina, o aš manau, kad su kaimynais reikia sugyventi draugiškai, žinoti jų poziciją.