ŠIUKŠLYNŲ VERSLO FARIZIEJAI VĖL REKETUOJA ŽMONES. Jurgis Gervinskas ir Petras Gulbinskas

Susipažinę su įvairiais normatyviniais aktais, reglamentuojančiais atliekų tvarkymą, jų tarpe ir suvestine redakcija 2020 m. sausio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių tvirtinimo“ palaimintu nuolat liūdnai garsėjančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus parašu, norėtume pareikšti savo nuomonę dėl šachtinės atliekų šalinimo sistemos naikinimo daugiabučiuose namuose. Mums kyla ir valdžios įstaigų lieka neatsakyta visa eilė klausimų, į kuriuos valdininkai privalėtų atsakyti, nes jokiuose norminiuose aktuose nerasite nė vienos frazės, kurioje būtų užsiminta, kad šio projekto tikslas – žmonių gyvenimo kokybės gerinimas kelyje į Gerovės valstybę.

Vietoje to, kad pasirūpinti žmonių gerove, ne kartą minėtą iš aukštų rinkiminių tribūnų pakeliui į pažadėtąją „Gerovės valstybę“, iš tikrųjų visos šiukšlynų verslo fariziejų pastangos nukreiptos tik į savo verslo tolesnį suklestėjimą žmonių sąskaita, tariamai: „siekdami gerinti tam tikrų atliekų srautų surinkimą ir mažinti komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybių valdomose sistemose išlaidas“ arba tiksliau sakant, reglamentuoti santykius su atliekų turėtojais, prekiautojais atliekomis, tarpininkais, atliekų naudotojais, vienintele - nuostolinga žmonėms kryptimi.

Matyt, niekas iš jų net neatsivertė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, kuriame aiškiai įtvirtinta nuostata, kad valstybė turi rūpintis savo piliečių gerove, o ne bloginti pastarųjų gyvenimo sąlygas: „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“. Tokią mūsų nuomonę sustiprina tai, kad sveiku protu negalime suprasti, kodėl mes turėsime mokėti savivaldybės įmonės Vilniaus atliekų sistemos administratoriui už mūsų gyvenimo sąlygų pabloginimą, kaip bus apibrėžti tarpusavio atsiskaitymo santykiai tarp daugiabučių gyventojų ir administratorių, kokių sutarčių pagrindu su butų savininkais bus vykdomi atsiskaitymai už suteiktas atliekų tvarkymo (išvežimo) paslaugas, kodėl ir kokiu pagrindu keičiami tarifai jų didinimo linkme, nederinant šio klausimo su daugiabučių gyventojų bendruomenėmis.

Tokiu atveju gaunasi, kad vardan XXI amžiaus idėjos – „Gerovės valstybės“ daugiabučių butų gyventojai (savininkai) visiškai lygioje vietoje nubaudžiami trigubai.

Pirmoji bausmė – atliekų šalinimo vamzdynai daugiabučiuose namuose buvo sukurti ir padaryti namų gyventojų patogumui ir vienašališkas prievartinis šio patogumo (paslaugos) funkcionavimo blokavimas ir likvidavimas – tai tokių namų gyventojų gyvenimo sąlygų bloginimas be jokių reikšmingų priežasčių (vienintelė – pelno siekimas) ir išaiškinimo gyventojams: kodėl?

Antroji bausmė – aiškus žmonių gyvenimo sąlygų bloginimas, nes įsigydami butus tokiuose namuose, žmonės sumokėjo brangiau už tokios atliekų sistemos įrengimą šiuose namuose.

Trečioji bausmė – atliekų (šiukšlių) išvežimo tarifų padidinimas dėl iš toli nuo namų pastatytų konteinerių, į kuriuos šiukšles mesti galės bet kas, o mokės daugiabučių gyventojai.

Atliekų šalinimo vamzdynų sistemos blokavimas – daugiabučio namo visų gyventojų būties, gyvenimo sąlygų vienareikšmis pablogėjimas. Vadinasi, be jokios priežasties, išskyrus šiukšlių verslo fariziejų viršpelnio siekimą, tokiuose namuose gyvenantys žmonės patirs reikšmingą materialinę ir moralinę žalą. Vėl pamirštas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 30 straipsnyje užfiksuotas principas, kad: „Asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, (...) padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“. LR Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Tenka apgailestauti, kad dažnai susiduriame su priešingomis situacijomis: valdžios įstaigos pernelyg siekia kontroliuoti (ir realiai kontroliuoja) žmonių gyvenimą. Būtent iš to išplaukia tai, jog vietoje to, kad pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, valdžia (savivaldybės taryba) negarbingai ignoruodama namų bendraturčių nuosavybės teises pati nusprendžia ir pablogina žmonių gyvenimo sąlygas.

Baigdami norėtume pabrėžti, kad kolektyvinio naudojimo konteinerių aikštelių „renovacija“ vietoje pagerinimo, visiems (išskyrus šiukšlynų fariziejus) padarė dar blogesnę situaciją komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Vėl gi, nusikalstamai pamiršdami LR Konstitucijos 23 straipsnį: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymas. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kaip minėjome, daugiabučių namuose esanti šachtinė atliekų šalinimo sistema – visų namo bendraturčių nuosavybė. Bet ji naikinama išniekinant net konstitucines vertybes, vardan geresnio šiukšlynų verslo fariziejų gyvenimo.

Vilnius, 2020 m. vasario 1 d.