2020-02-11

Eduardas Hodos. Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą (knygos vertimo tęsinys)



Knygos vertimo pradžia:

Skyrius 1. Oranžinis (pradžia)

Skyrius 2. Rudasis (pradžia)

Skyrius 2. Rudasis (pabaiga)

Skyrius 3. Juodasis

Išvertęs knygos 2 ir 3 skyrių grįžau prie pirmojo skyriaus vertimo. Noriu išversti Eduardo Hodos knygą pilnai ir, suderinus su autoriumi, išleisti „popierinį“ šios knygos lietuvišką vertimą.

Skyrius 1. Oranžinis. tęsinys

O dabar iš „virtualios“ teismo salės persikelkime į šiandieninę Ukrainos realybę, kuri nuodugniau žvelgiant atrodo kaip nepertraukiamas 14-metis „keršto aktas“ žydų „išrinktosios“ mažumos Ukrainos Žemei ir ukrainiečių tautai.

Šiai temai skirtos praktiškai visos knygos, kurias aš parašiau per pastaruosius dvylika metų-dvylika metų žiaurios kovos, mano vykdomos su žydų fašizmu, kurio pagrindiniu ideologu yra judeo-nacistinė sekta Chabad.

Tarp kitko, pačių chabadnikų tvirtinimu, sekta, kurios gimtinė yra vietovė Liubaviči, atsirado kaip atsakas į Bogdano Chmelnickio persekiojimus. Tačiau neapykanta, kurią chabadnikai patiria didžiajam ukrainiečių etmonui, vargu ar palyginama su baisiu pasiutimu, apimančiu juos vos paminint Jėzų Kristų ir Stačiatikių tikybą, kurią Chabadas skaito savo pikčiausiu priešu.

Ir štai ši juodakepurė Pabaisa gorbačiovinės perestrojkės metu įšliaužė į TSRS, iš kur 1930-siais buvo išmesti Josifo Stalino ir visą tą laiką tūnojo Niujorko Brukline, kur ir iki šiandien yra jos vadavietė. Šiandien Chabado lizdai išmėtyti po visą buvusios Sąjungos teritoriją, pačios gi stambiausios ir strategiškai svarbiausios yra Ukrainoje ir Rusijoje. Bet jei Rusijoje Chabado „sostine“ yra, žinoma, Maskva, tai Ukrainoje Chabado sostine yra Dniepropetrovskas (dabar Dniepras, A.L.) - gimtinė Septintojo Liubavičių Rebe Menachemo Šneersono, paskutinio Chabado fiurerio, po mirties paskelbto sektantų Mošiacho, t. y. Mesiju. (Nedidelis patikslinimas: M.M.Šneersonas gimė Nikolajeve, bet jauname amžiuje pervažiavo su tėvais į Ekaterinoslavą, danartinį Dniepropetrovską, kurį chabadnikai skaito Rebe gimtine).

Už garsaus fariziejų pamaldumo ir religinio nuolankumo slepiasi neregėta politinė ir finansinė galia neskaitlingos ultraortodoksalios sektos. Tai suteikia Chabadui realią įtaką ne tiktai į šalių mikroklimatą, kuriose jie bazuojasi, bet ir globalią politinę-ekonominę situaciją.

Patikėkite, šituose tvirtinimuose nėra nei mažiausio padidinimo. Mano nuolatiniams skaitytojams žinoma, kad savo laiku man teko ne tiktai pabuvoti Chabado Niujorko irštvoje, pereiti ten specialų instruktažą ir tapti pašvestu į slaptus sektos planus dėl užslėpto užgrobimo valdžios postsovietinėje erdvėje, bet ir būti du kartus pašventintu asmeniškai Fiurerio-Mošiacho, kuris vykdė šį „šventą“ ritualą vieno dolerio kupiūros pagalba. Mano knygose pateikiamas milžiniškas skaičius faktinių įrodymų, atskleidžiančių baisią šetoniškos sektos esmę, kurios veiklos pagrindu yra principas: „Žydai aukščiau už viską, o Chabadas aukščiau už žydus“.

Nuo antrojo Chabado atėjimo į Ukrainos žemę momento praėjo pusantro dešimtmečio. Bet rezultatai „keršto akto“, kuris visą šį laiką nenutrustamai vykdo judeo-nacistiniai keršytojai, atrodo daugiau negu įspūdingai. Chabadiniai okupantai atsilygino pilnai už viską – už Bogdaną Chmelnickį, už „ukrainietišką antisemitizmą“, už Stačiatikybę, kurios lopšiu buvo Kijevo Rusia. Bet baisiausia ir tragiškiausia tai, kad šio siaubingo susidorojimo galėjo ir neįvykti, jai trokštantis keršto rujai chabadinių fašistų nepadėtų naujieji policajai – judai, pardavę savo šalį ir savo tautą.
Be to, net ne už sidabrinius, o už žalius popierėlius, kuriomis juos „palaimino“ žydų užsakovai.

Paskutinio mūsų susitikimo metu su vienu iš vadovų susivienijimo „Antimafija“, buvusiu liaudies deputatu Anatolijumi Ermaku, kuri įvyko dieną iki jo tragiškos žūties automobilių katastrofoje 2003 metų kovą. Anatolijus ištarė žodžius, su kurių teisingumu nesutiks nebent tie, kuriems jie skirti: „Baisiau už žydus – tiktai žydaujantys“. Tai buvo paskutiniai Ermako žodžiai prieš mūsų išsiskyrimą – kaip paaiškėjo, visam laikui. Jie pateko į mano knygą „Žydų Smūgis“ (2003 m.) - knygą apie nematomą karą, apie žydų fašizmą, apie žydų-žydaujančių brolybę, vykdančių puolimą per visą Ukrainos Frontą.

Todėl man, atidavusiam daugiau dešimties gyvenimo metų negailestingai kovai su jueo-nacistais ir jų žydaujančia kariuomene, išteisinimui Ukrainos laikraščio „Kaimo žinios“, kuris, kaip tvirtino „kovotojai su fašizmu“, neva kvietė „pjauti žydų berniukus“, - ne tiesiog juridinis aktas. Tai pirmas žingsnis kelyje į palaimintą Pergalę prieš judeo-nacistinį marą ir išlaisvinimą nuo jo Kijevo Rusios.

Koks gi buvo mano nusivylimas, kai nei vienas (!) iš „liaudies“ užtarėjų už „Valstietę“ (taip švelniai vadina „Kaimo žinias“ jos ištikimi skaitytojai), karštai spaudę man ranką po kiekvienos kalbos „liudininko Hodoso“ teismo salėje ir laikraščio puslapiuose, net nesurinko mano telefono numerio, kad kartu pasidžiaugti mūsų bendra pergale – pergale prieš „Kaimo žinių“ juodintojus.

Tarp kitko, aš jau įpratau niekuo nesistebėti – per ilgus metus kovos man ne kartą teko stebėti, kaip vakarykščiai bendražygiai, nuėmus politinius dividendus nuo eilinio garsaus skandalo, ramiai nuvažiavo nuo temos kaip tik dėl jo „žydiškos“ specifikos.

Klasikiniu pavyzdžiu tokios situacijos gali pasitarnauti dviejų metų senumo istorija.

2003 metų pradžioje įvyko grandiozinis skandalas, pasklidęs toli už Ukrainos ribų. Kilusio triukšmo priežastimi tapo pasirodymas mano knygos „Žydiška ruletė“ (2002 m.), o priežastimi – jos demonstravimas žurnalistams Socialistų partijos lyderio Aleksandro Morozo ir profesionali Julijos Timošenko „revoliucija.“ Priminsiu, kad „Žydų ruletė“ turėjo dokumentinius duomenis ir gausias iliustracijas apie kolektyvinį įstojimą Ukrainos valdžios, įskaitant prezidento Kučmos žmoną, į Šventojo Stanislovo Ordiną, kuris yra tipiškas masonų ložės variantas.

Savo įspūdžiais iš rezonansinės bylos ir veiksmų opozicionierių-demaskuotojų, žinomų plačioms masėms savo „nesutaikoma pozicija“, aš pasidalinau knygoje „Žydų smūgis“ puslapiuose, parašytoje po „Žydų ruletės“. Priminsiu, kaip tai buvo:

„Visos mano ankstesnės knygos įrodo, kad šiandien nėra nieko baisiau už žydų fašizmą, pagrindiniu idėjiniu įkvėpėju yra judeo-nacistinė sekta Chabad. Ši knyga – ne išimtis. Jos paskirtis atverti baisią žaizdą žydų fašizmo, o taip pat parodyti žiaurumą, galią ir klastą Žydų Smūgio.

Pastaruoju metu išryškėjo aiškūs požymiai mano proveržio fronte, kur ilgą laiką nebuvo „nieko naujo“: mano paskutinis darbas „Žydų ruletė, arba puota Kučmos metu“ (iliustruotas priedas prie trilogijos „žydų sindromas“), panašu, pataikė į „dešimtuką“...

Kserokopija viršelio „Žydų ruletė“ (2 pusės)
„Žydų ruletė“, pataikiusi į „dešimtuką“.

Dėl ypatingos mano knygos specifikos, liečiančios draudžiamos (žydų) temos, oficialių „recenzijų“ joms iki šiol nebuvo. Dar daugiau, minėti autoriaus vardo minėjimai buvo griežtas tabu, ne mažesnis negu jo kūriniams. Prieš mane buvo pasirinkta ypatinga taktika „uždelsto nereagavimo“: tarytum ir nėra tokio autoriaus, nėra tokių knygų, o todėl, nėra ir problemų, kurias jis iškelia. Tiesa, nebuvimas „oficialios“ reakcijos į mano darbus nei kiek nesukliudė jų populiarinti tarp vadinamos paprastos liaudies, teikusios man savo „recenzijas“ pluoštais laiškų iš visų Ukrainos kraštų pavidalu. „Žydų ruletė“ pramušė „oficialaus“ tylėjimo sieną. Nors ir gana savotiškai: be autoriaus vardo, be paminėjimo paties darbo ir jo turinio analizės. Tačiau su dideliu skandalu, daugybe publikacijų spaudoje ir plačiu tarptautiniu rezonansu. Spręskite patys. Publikacijų koliažas.


„Ponedelnik“ (Pirmadienis), 2003 m. vasario 10 d. („Masonų suokalbis arba vaikų žaidimai į dvarininkus?“; straipsnio fragmentas):

„Praėjusią savaitę liaudies deputatas Aleksandras Moroz įsigijo parlamento vestibiulyje knygą apie Švento Stanislovo riterių-katalikų Ordiną. Knyga, išleista Ordino atstovybės Ukrainoje, nušvietė pašventinimą į riterius apie 300 vyriausybės atstovų, parlamento ir kito Ukrainos elito. Peržiūrėjęs knygą, Aleksandras Aleksandrovičius pasidalino įspūdžius su žurnalistais ir perpasakojo nuosavą versiją dėl Didžiojo Priorato Ordino veiklos Ukrainoje.

Ukrainos saugumo viršininkas pareiškė, kad skaito Šventojo Stanislovo Ordiną masonų lože ir pareikalavo iš valstybės tarnautojų, priklausančių organizacijai, atsisakyti įgaliojimų. Tuo pačiu Aleksandras Morozas patikslino, kad vadovaujantis Šventojo Stanislovo Ordino organas yra užsienyje. Jis pademonstravo knygą, kurios puslapiuose buvo fotografijos su atvaizdais įšventintų į Ordiną. (…)

Pavel Vialov, Didysis Prioras Šv.Stanislovo Ordino Ukrainoje, susitiko su laikraščio „Penedelnik“ korespondentu.

[Pavelas Vialovas]:…tarp mūsų daug gerbiamų žmonių, ir mes neleisim, kad mus viešai įžeidinėtų, lygintų su tuo, su kuo mes neturime jokio ryšio.

- Kokie bus jūsų atsakomieji veiksmai?

- Mes išsiaiškinsim dėl šio reikalo ir kreipsimės į teismą dėl šmeižto“.

Pateikiama publikacija ryškiausiai demonstruoja kurioziškumą susiklosčiusios situacijos: kaip matote, skandalas įsiplieskė nesant duomenų apie jo šaltinį! Iš čia aiškus faktų iškraipymas, demonstruojamas cituojamos publikacijos autorių. Ką gi, nepilna informacija sukelia prasimanymus, o toliau – kur nuves žurnalisto fantazija. Taip mano parašyta „Žydų ruletė“, kurios pagrindinis herojus yra fašistuojanti ultraortodoksų sekta Chabad, „vienu plunksnos brūkšniu“ virto į „knygą apie ryteriu-katalikų Šventojo Stanislovo Ordiną, išleistą Ordino Ukrainoje atstovybės“. Dar daugiau, egzempliorius „Žydų ruletės“ su autoriaus dovanojimo įrašu, perduotas socialistų lyderiui Aleksandrui Moroz per jo bendrapartietį iš Charkovo, pasirodo, buvo jo „įsigytas parlamento vestibiulyje!“ Tarp kitko, ar verta stebėtis „panašiu žurnalistiniu tyrimu“, jeigu nei pats Aleksandras Aleksanrovičius, nei kiti iniciatoriai „masonų skandalo“ taip ir nesurizikavo įvardinti šaltinio pavadinimą, o juo labiau autoriaus pavardę. Tie, kam pavyko perskaityti „Žydų ruletę“, žinoma gi, supranta, kame čia reikalas. Visiems likusiems – paaiškinimas kiek vėliau.

Sekanti publikacija pademonstruos sumanų manipuliavimą „visiškai slapta“ informacija. Kalbama apie pateikimą „masonų skandalo“ laikraštyje „Faktai“, kuriam vadovauja vienas iš Šventojo Stanislovo Ordino“ kavalierių, energingas žydas Aleksandras Švecovas. (...)

„Faktai“, 2003 m. vasario 6 d. („Kokios iš skaitlingų masonų ložių nariais yra Ukrainos politikai ir pareigūnai?“; straipsnio fragmentas):

„ (…) Panaši istorija vyksta ir su paskutine sensacija dėl Ukrainos socialistų partijos vadovo Aleksandro Morozo ir Vieningos Ukrainos energetikos sistemos eks-vadovės Julijos Timošenko: Ukrainos vadovai - masonai. Patvirtindamas savo žodžius, Aleksandras Moroz net pažeidė nustatytą jo paties tradiciją legalizacijos kompromato audio įrašų pagalba. Šį kartą jis pademonstravo žurnalistams knygą su fotografijomis pašventimo kai kurių politikų į masonų ordino riterius. (...)“.

(Šiuo atveju mus nedomina MIP Ukrainos politinio elito masoniškų žaidimų vertinimas, todėl aš pateiksiu sutrumpintus publikacijų fragmentus, tik tam, kad pademonstruoti, kad nei vienoje iš jų nenuskambėjo nei autoriaus pavardė, nei knygos pavadinimas. Abiejų pavyzdžių, manau pilnai pakanka, nors „Žydų smūgyje“ jų žymiai daugiau, - E.H.)

(…) Dabar jūs žinote, kokia yra Šv. Stanislovo ordino moralė, įskaitant jo „magistrus“, „priorus“, mokančius po 75 svarų sterlingų (neskaitant pirminio $5000 įnašo) „atgimimui riterių dvasios“ mūsų alkanoje šalyje, kurioje jie atstovauja Valdžią. Ar ne todėl „Didysis prioras“ Paulius Vialov iki šiol nerealizavo savo pažado „paduoti į teismą už šmeižtą“?

Nors vargu ar vieninteliai, o juo labiau pagrindine priežastimi užsitęsusio iki nepadorumo tylėjimo pono Vialovo yra atviravimai „Rusijos-Ukrainos karaliaus“ Oresto I (Kalbama apie interviu Oresto Karelini-Romanišino, kurie buvo paskelbti laikraštyjeŠiandien“. Pokalbyje su korespondentu ponas „karalius“ papasakojo daug įdomaus apie Švento Stanislovo ordiną ir asmeniškai P.Vialovą.-E.H.) Juk galimas teismo procesas be abejonės ištemptų į paviršių pirminį šaltinį skandalingų demaskavimų - „Žydų ruletę“ - ir, atitinkamai, pagrindinius faktus knygos, iki šiol likusios „už kadro“ masonų temoje. Apie ką tyli skandalo herojai, kaip ir jo iniciatoriai, atstovaujantys opozicijai?

Reikalas tame, kad knygoje „Žydų ruletė“ masonų tema nėra pagrindinė, o tiktai liečiama sąryšyje su priešdėliu „žydų-“. Būtent sąryšyje su „žydo-masonija“ ir, visų pirma, pirmame žodyje slypi pagrindinė priežastis slėpimo mano knygos už tylos sienos. Juk pagrindinė dalis „Žydų ruletės“ skirta demaskavimui visai ne masonų, o žymiai baisesnio reiškinio, kurio pavadinimas – judeo-nacizmas.

Kalbant atvirai, man buvo nuoširdžiai gaila mūsų opozicijos lyderių, kuriuos užvarinėjo iki tokio laipsnio, kad jie net nesurizikavo pademonstruoti knygos viršelio, kad neviešinti jos pavadinimo. Nes buvimas jame žodžio „žydiška“ tiesiai nurodė į „ypatybes“ nacionalinės masonijos ir tikrai sukeltų nepageidaujamas asociacijas su „žydo-masonų suokalbiu“. Pateiktoje nuotraukoje gerai matyti, kaip demaskuotojai Ukrainos masonų demonstruoja vidinius puslapius mano knygos, droviai pasukę į save jos „fasadą“. Taip „Žydų ruletė“ tapo visiems „knyga su fotografijomis“ („Žydų smūgis“).


Timošenko ir Morozo nuotrauka
(Parašas) „Knyga su fotografijomis“ opozicijos lyderių rankose. (Foto paskelbtas laikraštyje „2000“ 2003 m. vasario 7 d.)

O dabar grįžkime prie įvykių beveik metų senumo, per patį įkarštį skandalo dėl uždarymo laikraščio „Kaimo žinios“.

Tie iš mūsų, kas įdėmiai sekė situacijos raidą, greičiausiai, pamena vieną iš pačių kulminacinių proceso momentų. 2004 metų gegužės 25, pirmą Apeliacinio teismo posėdžio dieną (priminsiu, būtent jame turėjo nuskambėti, bet ir nenuskambėjo jau pažįstama jums kalba „Pilietinio karo nuojauta“), Kijevo centre vyko du mitingai – „Kaimo žinių“ gynėjų ir jų oponentų. Pirmieji susirinko Michailovo aikštėje, o po to persikėlė tiesiog prie teismo pastato, kurie mitingavo Sofijos aikštėje.

Štai kaip aprašė abu renginius internetinis leidinys „MIGnews“ (Media Internet Group), kurio savininkas yra pagrindinis laikraščio uždarymo iniciatorius, prezidentas Visos Ukrainos žydų kongreso Vadimas Rabinovičius (www/mignews.com.ua):

„Šiandien Sofijos aikštėje įvyko tarpnacionalinės taikos ginimo Ukrainoje mitingas. Mitinge dalyvavo apie 5 tūkstančius demonstrantų su plakatais „Ne tarpnacionalinei nesantaikai Ukrainoje!“, „Ne, fašizmui Ukrainoje!“

Priminsim, kad šiandien Kijevo Apeliacinis teismas nagrinėja laikraščio „Kaimo žinios“ uždarymo klausimą Ševčenkos rajono teisme dėl publikacijos straipsnių, kurstančių tarpnacionalinę nesantaiką.

Mitingo vedantysis – vyriausias redaktorius leidybos namų „Sostinės naujienos“ Vladimiras Kacman pareiškė: „Mes susirinkome čia ginti tarpnacionalinę santarvę ir ramybės Ukrainoje išsaugojimą. Mes atėjome pasakyti ryžtingą „ne!“ antisemitizmui ir ksenofobijai“ (…)

Ukrainos žydų bendruomenės pirmininkas Vadimas Rabinovičius padėkojo visiems susirinkusiems, tarp kurių buvo daug jaunimo, už tai, kad jie atėjo ir palaikė tarpnacionalinę taiką. „Žydai kaip niekas kitas žino, kas yra gyventi be savo žemės. Netikėkite tiems, kurie bando sukelti nesantaikos gaisrą pataikaudami savo politinėms ambicijoms. Mes rengiamės pasakyti: „Saugokite šią žemę, saugokite Ukrainą!“ - pakvietė Vadimas Rabinovičius. (...)

Mitinguojantys priėmė dvi rezoliucijas. Pirmojoje jie kreipėsi į Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą su prašymu įsikišti į situaciją ir tapti gynėju tarpnacionalinės taikos. Rezoliucijoje Prezidentui siūlo duoti pavedimą teisėsaugos organams imtis priemonių prieš MIP, kurios kursto tarpnacionalinę nesantaiką.

Antroje rezoliucijoje demonstrantai kreipėsi į Europines struktūras ir Europos sąjungos šalis. Rezoliucijoje mitinguojantys kvietė Europos valdininkus sukurti civilizuoto pasaulio užkardą Ukrainos politikams, kurie kursto antisemitizmą ir tarpnacionalinę nesantaiką. (...)

„Mitingas“ palaikymui laikraščio „Kaimo naujienos“, kuris vyko prieš Apeliacinio teismo pastatą, stebino ne tiktai kiekiu mitinguojančių (žmonių 300), ne buvusiais išgėrusiais asmenimis, o nebuvimu jame Ukrainos vėliavų. Tikriausiai, tai dėsninga. Dar daugiau, dalis demonstrantų neturėjo nei mažiausio supratimo apie tai, už ką gi teismas uždarė „KŽ“. (...)

Aprašymas pirmojo mitingo, mano požiūriu, nereikalauja ypatingų komentarų. Gal būt, tik verta pažymėti, kad pagrindinę dalį masuotės „tarpnacionalinės taikos gynimo mitinge“ sudarė studentai – tradicinis užsakomųjų renginių „užpildas“.

O štai dėl antrojo reikia pasakyti, tiesos vardan, kad mitinguojančių skaičius, kuriuos priešininkų pusė įvertino kaip „300 žmonių“, kaip minimum, keturis kartus viršijo susirinkusių Sofijos aikštėje skaičių. „Išgėrę“ gi asmenys priklausantys „Kaimo žinių“ skaitytojams, buvo visuomeninių organizacijų atstovai ir Ukrainos kazokai, suvažiavę iš visų šalies regionų, o taip pat, reikia manyti, Ukrainos liaudies deputatai, kurie nuolatos išeidavo pas mitingo dalyvius ir pranešdavo apie tai, kas vyksta teismo salėje. Kas liečia tvirtinimą, kad demonstrantai nežinojo apie laikraščio „Kaimo Žinios“„nusikaltimo sudėtį“, tai tik kalba apie Rabinovičiaus media-imperijos tarnų informacijos pateikimo objektyvumo lygį.

Kodėl aš jus sugrąžinu į šiuos įvykius? O todėl, kad atgaivinti jūsų atmintį ir leisti pilnai įvertinti metamorfozes, įvykusias su jų tiesioginiais dalyviais. Be to, kaip iš vienos, taip ir iš kitos pusės.

Pažiūrėkime į opozicijos skrajutę su kvietimu tautiečiams stoti ginti „Kaimo žinių“ ir dalyvauti pačiame mitinge, gegužės 25.

Kserokopija dviejų puslapių skrajutės su citatomis iš 1 psl. paskutiniosios pastraipos ir citata iš 2 puslapio.

Pirmojo puslapio skrajutės turinį trumpai galima apibūdinti kaip „Žodžio laisvė – pavojuje. Antroje – pasisakymas ta pačia tema žinomų žmonių, tarp jų opozicijos lyderių, kurie praėjus pusantro mėnesio startavo ilgos distancijos bėgime rinkimų maratone ir, galų gale, pasiekė revoliucinę finišo liniją, papuoštą ryškiai oranžinėmis juostelėmis.

Už tiesą, žodžio laisvę, už geresnį gyvenimą!

Aleksandr Moroz, Ukrainos socialistų partijos lyderis:

„Socialistai visada gerbė nepriklausomų žurnalistų ir leidinių nuomonę. Bandymus uždaryti laikraštį aš vertinu kaip tendenciją, kaip sąmoningą nepriklausomos, demokratinės ir tikrosios žiniasklaidos erdvės sunaikinimą. Bandydamas uždaryti „Kaimo žinias“, spausdamas kitas nepriklausomas žiniasklaidos priemones, režimas nuosekliai naikina demokratiją, žodžio laisvę ir žmonių teisę į geresnį gyvenimą.

Viktoras Juščenko, lyderis bloko „Mūsų Ukraina“:

„„Kaimo žinių“ persekiojimas liudija silpnumą valdžios institucijų, kurioms nelieka nieko kito, kaip bandyti uždaryti nepaprastai teisingą, populiarų ir masinį leidinį".

Igoris Lubčenko, Ukrainos žurnalistų nacionalinės sąjungos pirmininkas:

„Tai, ką jie bando padaryti su„ Kaimo žiniomis “, yra bendra politinė bausmė“.

„Batkivščynos“ partijos lyderė Julija Tymošenko:

„Deja, sprendimas uždaryti „Kaimo žinias“ yra pirmasis bandomasis žingsnis siekiant visiškai panaikinti demokratinę opozicijos spaudą. Tačiau esame pasirengę tai apsaugoti. Mes neleisime atimti iš Ukrainos piliečių tiesos ir bet kokia kaina ginsime žmonių teisę į nepriklausomą, objektyvią informaciją “.

Stepan Chmara, buvęs disidentas:

"Laikraščio uždarymas yra unikalus politinis įsakymas dabartinių valdžios institucijų, kurios uzurpuotos oligarchų, kurių didžioji dauguma yra žydai."

Mykola Tomenko, Aukščiausiosios Rados žodžio ir informacijos laisvės komiteto pirmininkas:
„Teismo sprendimas yra ne tik įžeidžiantis, bet taip pat suteiks progą kurstyti etninę neapykantą".

Borisas Oleinik, Ukrainos komunistų partijos narys:

„Kaimo žinios“ išeina ir išeis! Niekas negali uždaryti žmonių ruporo! Taip elgtis gali tik tie, kuriems nereikia Ukrainos. Mūsų nelaimė ta, kad turime daug padorių ir sąžiningų žmonių, sėdinčių užuovėjoje, kurie nenori susidėti su šia galia ir kažko laukia“.

O dabar įvertinkite revoliucinę įtampą kvietimų, atspausdintų kitoje skrajutės pusėje:

Laisvę tiesos žodžiui!


... Valdžia pradėjo karą prieš žurnalistus, o pati žurnalistika atsidūrė ant sunaikinimo slenksčio. Ukrainiečiams valdžia, o ne naujienos, meluoja iš vyriausybės šaltinių. Visa tai rodo, kad esamos valdžios institucijos paniškai bijo dėl įvairių dabartinės biurokratijos sukčiavimų, susijusių su gamybos priemonių, žemės, nekilnojamojo turto pasisavinimu ir pinigų perkėlimu į užsienį. (...)

Gegužės 25 d. sprendžiamas laikraščio, kurį uždarė Hitleris, Ukrainos komunistų partija ir Kučma, likimas. Sprendžiamas ukrainietiško žodžio likimas, sprendžiamas tavo likimas.

Jei esate patriotas ir sąžiningas žmogus, netoleruosite žodžio laisvės draudimo. Ateik ir stovėk su mumis! Kartu mes palaikome saviraiškos laisvę Ukrainoje, mūsų teisę į teisingą informaciją!

Gegužės 25 d., antradienį, 9:00 val. užsukite į Michailovo aikštę prie paminklo princesei Olgai ir palaikykite Ukrainos opoziciją.

Mes raginame apsaugoti „Kaimo žinios“. Mes raginame ginti neperkamą žurnalistiką ir deklaruojame, kad esame pasirengę imtis visų būtinų priemonių, kad opozicijos laikraščio neuždarytų! Nes jei mes šiandien neginsime šio laikraščio, rytoj tapsime koncentracijos stovyklos, vadinamos „Ukraina“, kaliniais!

Manau, jūs įvertinote patriotinę ekstazę, į kurią įpuolė opozicijos lyderiai (šiuo metu - buvę) kaip tik prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse. Šiame fone keistai atrodo pabrėžtinai kukli reakcija į žinią apie ilgai lauktą pergalę kovoje už „žodžio laisvę Ukrainoje“, „laisvą žurnalistiką“ ir „teisę į teisingą informaciją.“

Nors aš asmeniškai nerandu tame ypatingo keistumo. Panašų „revoliucinį“ finalą iš anksto pranašavo situacijos vertinimas, išsakyta eks-opozicionierių: pateikiamoje skrajutėje nėra nei vienos užuominos į tą „teisingą informaciją“ už kurią ir persekiojo „Kaimo žinias“. Nei žodžio apie antpuolį jueo-nacistinės ordos, jau pusantro dešimtmečio spartuoliškais tempais kuriančios konclagerį vardu „Ukraina“! Ir vėl šimtai tūkstančių skaitytojų mano knygų, ir šimtai tūkstančių skaitytojų laikraščio „Kaimo žinios“, kurios puslapiuose buvo paskelbti mano „atviri laiškai“ ginant persekiojamą leidinį, žino, kad aš nei kiek ne hiperbolizuoju: Ukrainą JAU užliejo banga fašizmo – nematomo ir dar baisesnio, negu ukrainiečiams žinomas ne iš nuogirdų „rudasis maras“, - banga žydų fašizmo.

Tai kodėl gi šią hiperproblemą, išsikerojusią per buvusio režimo metus iki nacionalinės katastrofos masto, ponai revoliucionieriai susiaurino iki žodžio laisvės, o jų kaltinimai palietė tiktai tuo metu veikiančią valdžią? Tuo labiau kad kiekvienas iš jų viešai pripažino „Kaimo žiniose“ paskelbtos informacijos teisingumą! Vis dėl tos pačios priežasties, dėl kurios prieš du metus Ukrainos opozicija, stengdamasi pridengti knygos „Žydų ruletė“ viršelį, iki nepadorumo susiaurino savo demaskavimus iki masonų skandalo rėmų, perkeliant akcentus nuo pagrindinio mano knygos turinio į pogrindinį valdžios viršūnių tūsą.

Žinoma, juos galima suprasti: kam norisi patekti į juodą sąrašą antisemitų, pyktis su užsienio politiniais partneriais, be to – neduok Dieve! - atsidurti “pasodintu lauke, kaip bulvei” - “kad tik pakaušis styrotų iš žemės, o ant kaktos būtų užrašas „FAŠISTAS“. Suprasti tai galima, pateisinti -ne. Nes kol kas „nacijos herojai“ susigėdę nuleidžia akis, išgirdę žodį „žydas“ ir susigėdę apsimeta, kad net negirdėjo apie žydų fašizmą, pastarasis semiasi jėgas, išniekindamas Ukrainos Žemę ir užvaikydamas ukrainiečių tautą.

Vardan teisybės reikia pažymėti, kad pateiktoje proklamacijoje kartą šmėstelėjo „pavojingas“ žodis – citatoje „buvusio disidento“ Stepano Chmaros. Matyt, disidento praeitis Stepano Ulkovičiaus paskatino jį paminėti apie uzurpaciją valdžios oligarchais, „dauguma iš kurių žydų tautybės“. Tiesa, tuo „žydiški“ demaskavimai pas opoziciją baigiasi. Žymiai patogiau buvo pakreipti skandalą į antivlasovinę vagą ir pasirodyti gynėjais demokratijos laisvių, pamynamų veikiančio režimo, su kuriuo teko susikauti „paskutiniame ir ryžtingame“ priešrinkiminiame mūšyje.

Todėl ar verta stebėtis, kad po išteisinamojo teismo verdikto byloje dėl laikraščio „Kaimo žinios“ mano telefonas tylėjo: tarytum žydėjo oranžine spalva demokratinė revoliucija, kuriai jau nebuvo jokio reikalo dėl antifašistinių demaskavimų „liudininko Hodoso“.
Man gi, skirtingai nuo atstovų laimėjusios opozicijos, aštrumas „žydų fašizmo“ temos nemažėja priklausomai politinių potvynių ir atoslūgių. Aš labiau nuoseklus savo kovoje ir neatsitrauksiu nei per žingsnį, kol jos nelaimėsiu. Tik tame aš matau vienintelį kelią išgelbėti ir atgimti mano šaliai: mirtinai sergančiam organizmui jau nepadės aspirinas, būtina išpjauti vėžinį naviką, kitaip jis suformuos vis naujas ir naujas metastazes.

Šimtai mano knygų puslapių paskirti aprašymui to, kas vyksta, bet galėtų nevykti, jei žmonės, pretenduojantys šiandien į rolę nacijos vadų ir jaučiantys nors kokią tai dalį atsakomybės už savo tėvynės dalią, paėmė į rankas raudoną pieštuką išstudijuotų tai, kas buvo mano parašyta per pastaruosius dešimtmečius.

Dar 1999 rugsėjį aš kreipiausi su atviru laišku į Aukščiausiąją Radą - „Aš kaltinu“, kuriame kviečiau surengti atvirus klausymus pagal nurodytą problemą ir pažadėjo pateikti nusikaltimų įrodymus, sąmoningai įvykdytus prieš Ukrainą ir ukrainiečių tautą įsisiautėjusios žydų-žydaujančių brolijos. Šiame kreipimesi aš nurodžiau formulę koncentruoto blogio, lėtai ir kankinamai žudančio Kijevo Rusiją: „Ukrainos maras – Rabinovičius ir Kučma“.

Šios formulės iššifravimas pateikiamas mano knygoje „Žydų sindromas-2“ (2001 m.):
„Kalbama, žinoma, ne apie personalijas, o apie reiškinį, kurio šaknys glūdi ištakose mūsų „nepriklausomybės“. Prieš dešimt metų veržliai susiliejo žydų kapitalas ir korumpuoti valdininkai, kurie bendromis pastangomis užgrobė valdžią Ukrainoje. Šiame žalingame junginyje ir kuriama „valdžios vertikalė“, o, iš esmės, dvivaldystės sistema, kaip aukščiausiame valdžios lygyje, taip ir visuose šalies regionuose.

Jūs pasakysite, kodėl būtent žydų kapitalas? Parsiduodantys valdininkai parsiduoda už bet kokius pinigus. Dėl valdininkų nesiginčiju. O dėl žydų kapitalo paaiškinsiu.

Pačioje Ukrainos Nepriklausomybės pradžioje lyderio pozicijas užėmė misteris Doleris, lengvai paguldęs ant menčių mirusius kuponus-karbovancus. Jūs jau žinote pirmą Ranką, į kurią patenka doleriai tiesiai iš spausdinimo staklių (kalbama apie JAV Federalinę rezervų sistemą, sukurtą 1913 metais grupės žydų bankininkų, nusavinusių sau teisę spausdinti dolerius. Pažymėtina, kad FRS yra absoliučiai savarankiškas organizmas ir nepriklauso net nuo Amerikos vyriausybės. Savo knygoje aš panaudojau įvaizdį Abraomo Rankos, įjungiančios dolerių spausdinimo stakles. - E.H.). Bet jūs nežinote, kaip mano akyse per sinagogą kilo vietiniai žydų oligarchai. Su tuo tikslu ir atvyko pas mus užjūrio (Chabado) rabinai, prisiėmę vaidmenį tarpininkų tarp Ukrainos žydų-verslininkų ir Tarptautinio Žydų Kapitalo. Reikia turėti omenyje, kad Stačiatikių Bažnyčia, praktiškai neturinti tarptautinių ryšių, niekada nepajėgs aprūpinti savo sūnums tokį patį veržlų skrydį „pinigų darymo“ srityje. O svarbiausia – vargu ar tarnaus panašiems pasaulietiniams tikslams. Todėl „naujas ukrainietis“ - tai atsitiktinumas, o „naujas žydas“ - tai dėsningumas. Ir pagal pinigų skaičių, ir pagal skaičių pačių oligarchų rabinovičiai-abramovičiai stipriai aplenkė visus. Tačiau skirtingai nuo kitų „turčių“, žydai moka naudotis savo turtu: jie perka valdžią!“

Man, charkoviečiui, paprasčiausia parodyti jėgą ir mastą šio reiškinio vietinių charkoviečių pavyzdžiu.

Koncentruoto blogio formule Charkove įkūnija „Kušnerio-Feldmano“ tendemas: prezidento vasalas-gubernatorius ir turgaus feodalas-mecenatas (pirmas, Eugenijus Petrovičius Kušnarevas, - buvęs Charkovo meras, buvęs Ukrainos prezidento administracijos vadovas ir dabar irgi jau buvęs gubernatorius Charkovo srities; antra, Aleksandras Borisovičius Feldmanas, - Charkovo oligarchas, pasikėlęs ant pinigų, nugriebtų iš stambiausio Ukroinoje Barabašo turgaus, kurio šeimininku jis tapo būnant meru jo sparingo partneriu šiuo metu Ukraino liaudies deputato, Ukrainos nacionalinių-kultūrinių susivienijimų asociacijos prezidento, prezidento Ukrainos žydų fondo. - E.H). Jų bendros veiklos užmojai „Ukrainos gerovei“ pasiekė tokį užmojį, kad pilnai gali sudaryti konkurenciją sostinės „žydų-masonų“ aljansams. Ne be reikalo būtent Charkovas tapo pirmu (!) Ukrainos punktu, nuo kurio bendrai pradėjo seriją užsienio vizitų nesenai išrinktas Izraelio Prezidentas Moše Kacavas. (...)

Mano tvirtinimai pagrįsti daugiamete analize korupcijos mechanizmų Ukrainoje ir asmeniniais kontaktais su „užkulise“. Kad jūs suprastumėte, kad šiuose klausimuose aš ne diletantas, pateiksiu vieną klausimą.

2001 metų 25 dieną Kijeve visos Ukrainos akcijos „Ukraina be Kučmos“ rėmuose, organizuotos opozicijos, dešimčių tūkstančių žmonių akivaizdoje įvyko atviras posėdis Liaudies Tribunolo, nagrinėjančio nusikaltimus dabartinės valdžios prieš tautą. Į tribunolo sudėtį įėjo trys ekspertai – spręsti „Gangadzės bylai“, dėl žodžio laisvės ir korupcijos Ukrainoje klausimais. Tai štai kaip ekspertas trečiam klausimui esu pakviestas aš.

Tikiuosi, kad faktas atrodo pakankamai įtikinamu kontekste mano informuotumo pagal čia liečiamą problemą“ („Žydų sindromas-2“).

Šią knygą aš pradėjau rašyti iš karto po Ukrainos opozicijos „Už Ukrainą be Kučmos“protesto akcijos, kurioje aktyviai dalyvavau. Jeigu jūs atsimenate, tai buvo garsiai pareikšta ir audringai startavęs renginys, laipsniškai įgavęs permanentinį charakterį ir per kelis mėnesius išsekęs. Ir Ukrainai teko laukti dar keturis metus, kad pagaliau atsikratyti Kučmos. O juk tai galėjo atsitikti žymiai anksčiau, jeigu protesto judėjimas prasidėtų su mano pasiūlytu lozungu, - „Už Ukrainą be Chabado ir Kučmos“. Apie tai aš taip pat rašiau knygoje „Žydų sindromas-2“:
(bus tęsinys)

Šaltinis internete:


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą