Knygos vertimo pradžia:
Skyrius 1. Oranžinis (pradžia)
Skyrius 2. Rudasis (pradžia)
Skyrius 2. Rudasis (pabaiga)
Skyrius 3. Juodasis
Išvertęs knygos 2 ir 3 skyrių
grįžau prie pirmojo skyriaus vertimo. Noriu išversti Eduardo Hodos
knygą pilnai ir, suderinus su autoriumi, išleisti „popierinį“
šios knygos lietuvišką vertimą.
Skyrius 1. Oranžinis. tęsinys
O dabar iš „virtualios“
teismo salės persikelkime į šiandieninę Ukrainos realybę, kuri
nuodugniau žvelgiant atrodo kaip nepertraukiamas 14-metis „keršto
aktas“ žydų „išrinktosios“ mažumos Ukrainos Žemei ir
ukrainiečių tautai.
Šiai temai skirtos
praktiškai visos knygos, kurias aš parašiau per pastaruosius
dvylika metų-dvylika metų žiaurios kovos, mano vykdomos su žydų
fašizmu, kurio pagrindiniu ideologu yra judeo-nacistinė sekta
Chabad.
Tarp kitko, pačių
chabadnikų tvirtinimu, sekta, kurios gimtinė
yra vietovė Liubaviči, atsirado kaip atsakas į Bogdano Chmelnickio
persekiojimus. Tačiau neapykanta, kurią chabadnikai patiria
didžiajam ukrainiečių etmonui, vargu ar palyginama su baisiu
pasiutimu, apimančiu juos vos paminint Jėzų Kristų ir Stačiatikių
tikybą, kurią Chabadas skaito savo pikčiausiu priešu.
Ir štai ši juodakepurė
Pabaisa gorbačiovinės perestrojkės metu įšliaužė į TSRS, iš
kur 1930-siais buvo išmesti Josifo Stalino ir visą tą laiką
tūnojo Niujorko Brukline, kur ir iki šiandien yra jos vadavietė.
Šiandien Chabado lizdai išmėtyti po visą buvusios Sąjungos
teritoriją, pačios gi stambiausios ir strategiškai svarbiausios
yra Ukrainoje ir Rusijoje. Bet jei Rusijoje Chabado „sostine“
yra, žinoma, Maskva, tai Ukrainoje Chabado sostine yra
Dniepropetrovskas (dabar Dniepras, A.L.) - gimtinė Septintojo
Liubavičių Rebe Menachemo Šneersono, paskutinio Chabado fiurerio,
po mirties paskelbto sektantų Mošiacho, t. y. Mesiju. (Nedidelis
patikslinimas: M.M.Šneersonas gimė Nikolajeve, bet jauname amžiuje
pervažiavo su tėvais į Ekaterinoslavą, danartinį
Dniepropetrovską, kurį chabadnikai skaito Rebe gimtine).
Už garsaus fariziejų
pamaldumo ir religinio nuolankumo slepiasi neregėta politinė ir
finansinė galia neskaitlingos ultraortodoksalios sektos. Tai
suteikia Chabadui realią įtaką ne tiktai į šalių mikroklimatą,
kuriose jie bazuojasi, bet ir globalią politinę-ekonominę
situaciją.
Patikėkite, šituose
tvirtinimuose nėra nei mažiausio padidinimo. Mano nuolatiniams
skaitytojams žinoma, kad savo laiku man teko ne tiktai pabuvoti
Chabado Niujorko irštvoje, pereiti ten specialų instruktažą ir
tapti pašvestu į slaptus sektos planus dėl užslėpto užgrobimo
valdžios postsovietinėje erdvėje, bet ir būti du kartus
pašventintu asmeniškai Fiurerio-Mošiacho, kuris vykdė šį
„šventą“ ritualą vieno dolerio kupiūros pagalba. Mano knygose
pateikiamas milžiniškas skaičius faktinių įrodymų,
atskleidžiančių baisią šetoniškos sektos esmę, kurios veiklos
pagrindu yra principas: „Žydai aukščiau už viską, o Chabadas
aukščiau už žydus“.
Nuo antrojo Chabado
atėjimo į Ukrainos žemę momento praėjo pusantro dešimtmečio.
Bet rezultatai „keršto akto“, kuris visą šį laiką
nenutrustamai vykdo judeo-nacistiniai keršytojai, atrodo daugiau
negu įspūdingai. Chabadiniai okupantai atsilygino pilnai už viską
– už Bogdaną Chmelnickį, už „ukrainietišką antisemitizmą“,
už Stačiatikybę, kurios lopšiu buvo Kijevo Rusia. Bet baisiausia
ir tragiškiausia tai, kad šio siaubingo susidorojimo galėjo ir
neįvykti, jai trokštantis keršto rujai chabadinių fašistų
nepadėtų naujieji policajai – judai, pardavę savo šalį ir savo
tautą.
Be to, net ne už
sidabrinius, o už žalius popierėlius, kuriomis juos „palaimino“
žydų užsakovai.
Paskutinio mūsų
susitikimo metu su vienu iš vadovų susivienijimo „Antimafija“,
buvusiu liaudies deputatu Anatolijumi Ermaku, kuri įvyko dieną iki
jo tragiškos žūties automobilių katastrofoje 2003 metų kovą.
Anatolijus ištarė žodžius, su kurių teisingumu nesutiks nebent
tie, kuriems jie skirti: „Baisiau už žydus – tiktai
žydaujantys“. Tai buvo paskutiniai Ermako žodžiai prieš mūsų
išsiskyrimą – kaip paaiškėjo, visam laikui. Jie pateko į mano
knygą „Žydų Smūgis“ (2003 m.) - knygą apie nematomą karą,
apie žydų fašizmą, apie žydų-žydaujančių brolybę, vykdančių
puolimą per visą Ukrainos Frontą.
Todėl man, atidavusiam
daugiau dešimties gyvenimo metų negailestingai kovai su
jueo-nacistais ir jų žydaujančia kariuomene, išteisinimui
Ukrainos laikraščio „Kaimo žinios“, kuris, kaip tvirtino
„kovotojai su fašizmu“, neva kvietė „pjauti žydų
berniukus“, - ne tiesiog juridinis aktas. Tai pirmas žingsnis
kelyje į palaimintą Pergalę prieš judeo-nacistinį marą ir
išlaisvinimą nuo jo Kijevo Rusios.
Koks gi buvo mano
nusivylimas, kai nei vienas (!) iš „liaudies“ užtarėjų už
„Valstietę“ (taip švelniai vadina „Kaimo žinias“ jos
ištikimi skaitytojai), karštai spaudę man ranką po kiekvienos
kalbos „liudininko Hodoso“ teismo salėje ir laikraščio
puslapiuose, net nesurinko mano telefono numerio, kad kartu
pasidžiaugti mūsų bendra pergale – pergale prieš „Kaimo
žinių“ juodintojus.
Tarp kitko, aš jau
įpratau niekuo nesistebėti – per ilgus metus kovos man ne kartą
teko stebėti, kaip vakarykščiai bendražygiai, nuėmus politinius
dividendus nuo eilinio garsaus skandalo, ramiai nuvažiavo nuo temos
kaip tik dėl jo „žydiškos“ specifikos.
Klasikiniu pavyzdžiu
tokios situacijos gali pasitarnauti dviejų metų senumo istorija.
2003 metų pradžioje
įvyko grandiozinis skandalas, pasklidęs toli už Ukrainos ribų.
Kilusio triukšmo priežastimi tapo pasirodymas mano knygos „Žydiška
ruletė“ (2002 m.), o priežastimi – jos demonstravimas
žurnalistams Socialistų partijos lyderio Aleksandro Morozo ir
profesionali Julijos Timošenko „revoliucija.“ Priminsiu, kad
„Žydų ruletė“ turėjo dokumentinius duomenis ir gausias
iliustracijas apie kolektyvinį įstojimą Ukrainos valdžios,
įskaitant prezidento Kučmos žmoną, į Šventojo Stanislovo
Ordiną, kuris yra tipiškas masonų ložės variantas.
Savo įspūdžiais iš
rezonansinės bylos ir veiksmų opozicionierių-demaskuotojų, žinomų
plačioms masėms savo „nesutaikoma pozicija“, aš pasidalinau
knygoje „Žydų smūgis“ puslapiuose, parašytoje po „Žydų
ruletės“. Priminsiu, kaip tai buvo:
„Visos mano ankstesnės
knygos įrodo, kad šiandien nėra nieko baisiau už žydų fašizmą,
pagrindiniu idėjiniu įkvėpėju yra judeo-nacistinė sekta Chabad.
Ši knyga – ne išimtis. Jos paskirtis atverti baisią žaizdą
žydų fašizmo, o taip pat parodyti žiaurumą, galią ir klastą
Žydų Smūgio.
Pastaruoju metu išryškėjo
aiškūs požymiai mano proveržio fronte, kur ilgą laiką nebuvo
„nieko naujo“: mano paskutinis darbas „Žydų ruletė, arba
puota Kučmos metu“ (iliustruotas priedas prie trilogijos „žydų
sindromas“), panašu, pataikė į „dešimtuką“...
Kserokopija viršelio
„Žydų ruletė“ (2 pusės)
„Žydų ruletė“,
pataikiusi į „dešimtuką“.
Dėl ypatingos mano
knygos specifikos, liečiančios draudžiamos (žydų) temos,
oficialių „recenzijų“ joms iki šiol nebuvo. Dar daugiau,
minėti autoriaus vardo minėjimai buvo griežtas tabu, ne mažesnis
negu jo kūriniams. Prieš mane buvo pasirinkta ypatinga taktika
„uždelsto nereagavimo“: tarytum ir nėra tokio autoriaus, nėra
tokių knygų, o todėl, nėra ir problemų, kurias jis iškelia.
Tiesa, nebuvimas „oficialios“ reakcijos į mano darbus nei kiek
nesukliudė jų populiarinti tarp vadinamos paprastos liaudies,
teikusios man savo „recenzijas“ pluoštais laiškų iš visų
Ukrainos kraštų pavidalu. „Žydų ruletė“ pramušė
„oficialaus“ tylėjimo sieną. Nors ir gana savotiškai: be
autoriaus vardo, be paminėjimo paties darbo ir jo turinio analizės.
Tačiau su dideliu skandalu, daugybe publikacijų spaudoje ir plačiu
tarptautiniu rezonansu. Spręskite patys. Publikacijų koliažas.
„Ponedelnik“
(Pirmadienis), 2003 m. vasario 10 d. („Masonų suokalbis arba vaikų
žaidimai į dvarininkus?“; straipsnio fragmentas):
„Praėjusią savaitę
liaudies deputatas Aleksandras Moroz įsigijo parlamento vestibiulyje
knygą apie Švento Stanislovo riterių-katalikų Ordiną. Knyga,
išleista Ordino atstovybės Ukrainoje, nušvietė pašventinimą į
riterius apie 300 vyriausybės atstovų, parlamento ir kito Ukrainos
elito. Peržiūrėjęs knygą, Aleksandras Aleksandrovičius
pasidalino įspūdžius su žurnalistais ir perpasakojo nuosavą
versiją dėl Didžiojo Priorato Ordino veiklos Ukrainoje.
Ukrainos saugumo
viršininkas pareiškė, kad skaito Šventojo Stanislovo Ordiną
masonų lože ir pareikalavo iš valstybės tarnautojų,
priklausančių organizacijai, atsisakyti įgaliojimų. Tuo pačiu
Aleksandras Morozas patikslino, kad vadovaujantis Šventojo
Stanislovo Ordino organas yra užsienyje. Jis pademonstravo knygą,
kurios puslapiuose buvo fotografijos su atvaizdais įšventintų į
Ordiną. (…)
Pavel Vialov, Didysis
Prioras Šv.Stanislovo Ordino Ukrainoje, susitiko su laikraščio
„Penedelnik“ korespondentu.
[Pavelas Vialovas]:…tarp
mūsų daug gerbiamų žmonių, ir mes neleisim, kad mus viešai
įžeidinėtų, lygintų su tuo, su kuo mes neturime jokio ryšio.
- Kokie bus jūsų
atsakomieji veiksmai?
- Mes išsiaiškinsim dėl
šio reikalo ir kreipsimės į teismą dėl šmeižto“.
Pateikiama publikacija
ryškiausiai demonstruoja kurioziškumą susiklosčiusios situacijos:
kaip matote, skandalas įsiplieskė nesant duomenų apie jo šaltinį!
Iš čia aiškus faktų iškraipymas, demonstruojamas cituojamos
publikacijos autorių. Ką gi, nepilna informacija sukelia
prasimanymus, o toliau – kur nuves žurnalisto fantazija. Taip mano
parašyta „Žydų ruletė“, kurios pagrindinis herojus yra
fašistuojanti ultraortodoksų sekta Chabad, „vienu plunksnos
brūkšniu“ virto į „knygą apie ryteriu-katalikų Šventojo
Stanislovo Ordiną, išleistą Ordino Ukrainoje atstovybės“. Dar
daugiau, egzempliorius „Žydų ruletės“ su autoriaus dovanojimo
įrašu, perduotas socialistų lyderiui Aleksandrui Moroz per jo
bendrapartietį iš Charkovo, pasirodo, buvo jo „įsigytas
parlamento vestibiulyje!“ Tarp kitko, ar verta
stebėtis „panašiu žurnalistiniu
tyrimu“, jeigu nei pats Aleksandras Aleksanrovičius, nei kiti
iniciatoriai „masonų skandalo“ taip ir nesurizikavo įvardinti
šaltinio pavadinimą, o juo labiau autoriaus pavardę. Tie, kam
pavyko perskaityti „Žydų ruletę“, žinoma gi, supranta, kame
čia reikalas. Visiems likusiems – paaiškinimas kiek vėliau.
Sekanti publikacija
pademonstruos sumanų manipuliavimą „visiškai slapta“
informacija. Kalbama apie pateikimą „masonų skandalo“
laikraštyje „Faktai“, kuriam vadovauja vienas iš Šventojo
Stanislovo Ordino“ kavalierių, energingas žydas Aleksandras
Švecovas. (...)
„Faktai“, 2003 m.
vasario 6 d. („Kokios iš skaitlingų masonų ložių nariais yra
Ukrainos politikai ir pareigūnai?“; straipsnio fragmentas):
„ (…) Panaši
istorija vyksta ir su paskutine sensacija dėl Ukrainos socialistų
partijos vadovo Aleksandro Morozo ir Vieningos Ukrainos energetikos
sistemos eks-vadovės Julijos Timošenko: Ukrainos vadovai -
masonai. Patvirtindamas savo žodžius, Aleksandras Moroz net pažeidė
nustatytą jo paties tradiciją legalizacijos kompromato audio įrašų
pagalba. Šį kartą jis pademonstravo žurnalistams knygą su
fotografijomis pašventimo kai kurių politikų į masonų ordino
riterius. (...)“.
(Šiuo atveju mus
nedomina MIP Ukrainos politinio elito masoniškų žaidimų
vertinimas, todėl aš pateiksiu sutrumpintus publikacijų
fragmentus, tik tam, kad pademonstruoti, kad nei vienoje iš jų
nenuskambėjo nei autoriaus pavardė, nei knygos pavadinimas. Abiejų
pavyzdžių, manau pilnai pakanka, nors „Žydų smūgyje“ jų
žymiai daugiau, - E.H.)
(…) Dabar jūs žinote,
kokia yra Šv. Stanislovo ordino moralė, įskaitant jo „magistrus“,
„priorus“, mokančius po 75 svarų sterlingų (neskaitant
pirminio $5000 įnašo) „atgimimui riterių dvasios“ mūsų
alkanoje šalyje, kurioje jie atstovauja Valdžią. Ar ne todėl
„Didysis prioras“ Paulius Vialov iki šiol nerealizavo savo
pažado „paduoti į teismą už šmeižtą“?
Nors vargu ar
vieninteliai, o juo labiau pagrindine priežastimi užsitęsusio iki
nepadorumo tylėjimo pono Vialovo yra atviravimai „Rusijos-Ukrainos
karaliaus“ Oresto I (Kalbama apie interviu
Oresto Karelini-Romanišino, kurie buvo paskelbti laikraštyje
“Šiandien“. Pokalbyje su korespondentu
ponas „karalius“ papasakojo daug įdomaus apie Švento Stanislovo
ordiną ir asmeniškai P.Vialovą.-E.H.) Juk galimas teismo procesas
be abejonės ištemptų į paviršių pirminį šaltinį skandalingų
demaskavimų - „Žydų ruletę“ - ir, atitinkamai, pagrindinius
faktus knygos, iki šiol likusios „už kadro“ masonų temoje.
Apie ką tyli skandalo herojai, kaip ir jo iniciatoriai,
atstovaujantys opozicijai?
Reikalas tame, kad
knygoje „Žydų ruletė“ masonų tema nėra pagrindinė, o tiktai
liečiama sąryšyje su priešdėliu „žydų-“. Būtent sąryšyje
su „žydo-masonija“ ir, visų pirma, pirmame žodyje slypi
pagrindinė priežastis slėpimo mano knygos už tylos sienos. Juk
pagrindinė dalis „Žydų ruletės“ skirta demaskavimui visai ne
masonų, o žymiai baisesnio reiškinio, kurio pavadinimas –
judeo-nacizmas.
Kalbant atvirai, man buvo
nuoširdžiai gaila mūsų opozicijos lyderių, kuriuos užvarinėjo
iki tokio laipsnio, kad jie net nesurizikavo pademonstruoti knygos
viršelio, kad neviešinti jos pavadinimo. Nes buvimas jame žodžio
„žydiška“ tiesiai nurodė į „ypatybes“ nacionalinės
masonijos ir tikrai sukeltų nepageidaujamas asociacijas su
„žydo-masonų suokalbiu“. Pateiktoje nuotraukoje gerai matyti,
kaip demaskuotojai Ukrainos masonų demonstruoja vidinius puslapius
mano knygos, droviai pasukę į save jos „fasadą“. Taip „Žydų
ruletė“ tapo visiems „knyga su fotografijomis“ („Žydų
smūgis“).
Timošenko ir Morozo
nuotrauka
(Parašas) „Knyga su
fotografijomis“ opozicijos lyderių rankose. (Foto paskelbtas
laikraštyje „2000“ 2003 m. vasario 7 d.)
O dabar grįžkime prie
įvykių beveik metų senumo, per patį įkarštį skandalo dėl
uždarymo laikraščio „Kaimo žinios“.
Tie iš mūsų, kas
įdėmiai sekė situacijos raidą, greičiausiai, pamena vieną iš
pačių kulminacinių proceso momentų. 2004 metų gegužės 25,
pirmą Apeliacinio teismo posėdžio dieną (priminsiu, būtent jame
turėjo nuskambėti, bet ir nenuskambėjo jau pažįstama jums kalba
„Pilietinio karo nuojauta“), Kijevo centre vyko du mitingai –
„Kaimo žinių“ gynėjų ir jų oponentų. Pirmieji susirinko
Michailovo aikštėje, o po to persikėlė tiesiog prie teismo
pastato, kurie mitingavo Sofijos aikštėje.
Štai kaip aprašė abu
renginius internetinis leidinys „MIGnews“ (Media Internet Group),
kurio savininkas yra pagrindinis laikraščio uždarymo iniciatorius,
prezidentas Visos Ukrainos žydų kongreso Vadimas Rabinovičius
(www/mignews.com.ua):
„Šiandien Sofijos
aikštėje įvyko tarpnacionalinės taikos ginimo Ukrainoje mitingas.
Mitinge dalyvavo apie 5 tūkstančius demonstrantų su plakatais „Ne
tarpnacionalinei nesantaikai Ukrainoje!“, „Ne,
fašizmui Ukrainoje!“
Priminsim,
kad šiandien Kijevo Apeliacinis teismas nagrinėja
laikraščio „Kaimo žinios“ uždarymo klausimą Ševčenkos
rajono teisme dėl publikacijos straipsnių, kurstančių
tarpnacionalinę nesantaiką.
Mitingo vedantysis –
vyriausias redaktorius leidybos namų „Sostinės naujienos“
Vladimiras Kacman pareiškė: „Mes susirinkome čia ginti
tarpnacionalinę santarvę ir ramybės Ukrainoje išsaugojimą. Mes
atėjome pasakyti ryžtingą „ne!“ antisemitizmui ir
ksenofobijai“ (…)
Ukrainos žydų
bendruomenės pirmininkas Vadimas Rabinovičius padėkojo visiems
susirinkusiems, tarp kurių buvo daug jaunimo, už tai, kad jie atėjo
ir palaikė tarpnacionalinę taiką. „Žydai kaip niekas kitas
žino, kas yra gyventi be savo žemės. Netikėkite tiems, kurie
bando sukelti nesantaikos gaisrą pataikaudami savo politinėms
ambicijoms. Mes rengiamės pasakyti: „Saugokite šią žemę,
saugokite Ukrainą!“ - pakvietė Vadimas
Rabinovičius. (...)
Mitinguojantys priėmė
dvi rezoliucijas. Pirmojoje jie kreipėsi į Ukrainos prezidentą
Leonidą Kučmą su prašymu įsikišti į situaciją ir tapti gynėju
tarpnacionalinės taikos. Rezoliucijoje Prezidentui siūlo duoti
pavedimą teisėsaugos organams imtis priemonių prieš MIP, kurios
kursto tarpnacionalinę nesantaiką.
Antroje rezoliucijoje
demonstrantai kreipėsi į Europines struktūras ir Europos sąjungos
šalis. Rezoliucijoje mitinguojantys kvietė Europos valdininkus
sukurti civilizuoto pasaulio užkardą Ukrainos politikams, kurie
kursto antisemitizmą ir tarpnacionalinę nesantaiką. (...)
„Mitingas“ palaikymui
laikraščio „Kaimo naujienos“, kuris vyko prieš Apeliacinio
teismo pastatą, stebino ne tiktai kiekiu mitinguojančių (žmonių
300), ne buvusiais išgėrusiais asmenimis, o nebuvimu jame Ukrainos
vėliavų. Tikriausiai, tai dėsninga. Dar daugiau, dalis
demonstrantų neturėjo nei mažiausio supratimo apie tai, už ką gi
teismas uždarė „KŽ“. (...)
Aprašymas pirmojo
mitingo, mano požiūriu, nereikalauja ypatingų komentarų. Gal būt,
tik verta pažymėti, kad pagrindinę dalį masuotės
„tarpnacionalinės taikos gynimo mitinge“ sudarė studentai –
tradicinis užsakomųjų renginių „užpildas“.
O štai dėl antrojo
reikia pasakyti, tiesos vardan, kad mitinguojančių skaičius,
kuriuos priešininkų pusė įvertino kaip „300 žmonių“, kaip
minimum, keturis kartus viršijo susirinkusių Sofijos aikštėje
skaičių. „Išgėrę“ gi asmenys priklausantys „Kaimo žinių“
skaitytojams, buvo visuomeninių organizacijų atstovai ir Ukrainos
kazokai, suvažiavę iš visų šalies regionų, o taip pat, reikia
manyti, Ukrainos liaudies deputatai, kurie nuolatos išeidavo pas
mitingo dalyvius ir pranešdavo apie tai, kas vyksta teismo salėje.
Kas liečia tvirtinimą, kad demonstrantai nežinojo apie laikraščio
„Kaimo Žinios“„nusikaltimo sudėtį“,
tai tik kalba apie Rabinovičiaus media-imperijos tarnų informacijos
pateikimo objektyvumo lygį.
Kodėl aš jus sugrąžinu
į šiuos įvykius? O todėl, kad atgaivinti jūsų atmintį ir
leisti pilnai įvertinti metamorfozes, įvykusias su jų
tiesioginiais dalyviais. Be to, kaip iš vienos, taip ir iš kitos
pusės.
Pažiūrėkime į
opozicijos skrajutę su kvietimu tautiečiams stoti ginti „Kaimo
žinių“ ir dalyvauti pačiame mitinge, gegužės 25.
Kserokopija dviejų
puslapių skrajutės su citatomis iš 1 psl. paskutiniosios
pastraipos ir citata iš 2 puslapio.
Pirmojo puslapio
skrajutės turinį trumpai galima apibūdinti kaip „Žodžio laisvė
– pavojuje. Antroje – pasisakymas ta pačia tema žinomų žmonių,
tarp jų opozicijos lyderių, kurie praėjus pusantro mėnesio
startavo ilgos distancijos bėgime rinkimų maratone ir, galų gale,
pasiekė revoliucinę finišo liniją, papuoštą ryškiai
oranžinėmis juostelėmis.
Už tiesą, žodžio
laisvę, už geresnį gyvenimą!
Aleksandr Moroz, Ukrainos
socialistų partijos lyderis:
„Socialistai visada
gerbė nepriklausomų žurnalistų ir leidinių nuomonę. Bandymus
uždaryti laikraštį aš vertinu kaip tendenciją, kaip sąmoningą
nepriklausomos, demokratinės ir tikrosios žiniasklaidos erdvės
sunaikinimą. Bandydamas uždaryti „Kaimo žinias“, spausdamas
kitas nepriklausomas žiniasklaidos priemones, režimas nuosekliai
naikina demokratiją, žodžio laisvę ir žmonių teisę į geresnį
gyvenimą.
Viktoras Juščenko,
lyderis bloko „Mūsų Ukraina“:
„„Kaimo žinių“
persekiojimas liudija silpnumą valdžios institucijų, kurioms
nelieka nieko kito, kaip bandyti uždaryti nepaprastai teisingą,
populiarų ir masinį leidinį".
Igoris Lubčenko,
Ukrainos žurnalistų nacionalinės sąjungos pirmininkas:
„Tai, ką jie bando
padaryti su„ Kaimo žiniomis “, yra bendra politinė bausmė“.
„Batkivščynos“
partijos lyderė Julija Tymošenko:
„Deja, sprendimas
uždaryti „Kaimo žinias“ yra pirmasis bandomasis žingsnis
siekiant visiškai panaikinti demokratinę opozicijos spaudą. Tačiau
esame pasirengę tai apsaugoti. Mes neleisime atimti iš Ukrainos
piliečių tiesos ir bet kokia kaina ginsime žmonių teisę į
nepriklausomą, objektyvią informaciją “.
Stepan Chmara, buvęs
disidentas:
"Laikraščio
uždarymas yra unikalus politinis įsakymas dabartinių valdžios
institucijų, kurios uzurpuotos oligarchų, kurių didžioji dauguma
yra žydai."
Mykola Tomenko,
Aukščiausiosios Rados žodžio ir informacijos laisvės komiteto
pirmininkas:
„Teismo sprendimas yra
ne tik įžeidžiantis, bet taip pat suteiks progą kurstyti etninę
neapykantą".
Borisas Oleinik, Ukrainos
komunistų partijos narys:
„Kaimo žinios“
išeina ir išeis! Niekas negali uždaryti žmonių ruporo! Taip
elgtis gali tik tie, kuriems nereikia Ukrainos. Mūsų nelaimė ta,
kad turime daug padorių ir sąžiningų žmonių, sėdinčių
užuovėjoje, kurie nenori susidėti su šia galia ir kažko laukia“.
O dabar įvertinkite
revoliucinę įtampą kvietimų, atspausdintų kitoje skrajutės
pusėje:
Laisvę tiesos žodžiui!
... Valdžia pradėjo
karą prieš žurnalistus, o pati žurnalistika atsidūrė ant
sunaikinimo slenksčio. Ukrainiečiams valdžia, o ne naujienos,
meluoja iš vyriausybės šaltinių. Visa tai rodo, kad esamos
valdžios institucijos paniškai bijo dėl įvairių dabartinės
biurokratijos sukčiavimų, susijusių su gamybos priemonių, žemės,
nekilnojamojo turto pasisavinimu ir pinigų perkėlimu į užsienį.
(...)
Gegužės 25 d.
sprendžiamas laikraščio, kurį uždarė Hitleris, Ukrainos
komunistų partija ir Kučma, likimas. Sprendžiamas ukrainietiško
žodžio likimas, sprendžiamas tavo likimas.
Jei esate patriotas ir
sąžiningas žmogus, netoleruosite žodžio laisvės draudimo. Ateik
ir stovėk su mumis! Kartu mes palaikome saviraiškos laisvę
Ukrainoje, mūsų teisę į teisingą informaciją!
Gegužės 25 d.,
antradienį, 9:00 val. užsukite į Michailovo aikštę prie paminklo
princesei Olgai ir palaikykite Ukrainos opoziciją.
Mes raginame apsaugoti
„Kaimo žinios“. Mes raginame ginti neperkamą žurnalistiką ir
deklaruojame, kad esame pasirengę imtis visų būtinų priemonių,
kad opozicijos laikraščio neuždarytų! Nes jei mes šiandien
neginsime šio laikraščio, rytoj tapsime koncentracijos stovyklos,
vadinamos „Ukraina“, kaliniais!
Manau, jūs įvertinote
patriotinę ekstazę, į kurią įpuolė opozicijos lyderiai (šiuo
metu - buvę) kaip tik prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse.
Šiame fone keistai atrodo pabrėžtinai kukli reakcija į žinią
apie ilgai lauktą pergalę kovoje už „žodžio laisvę
Ukrainoje“, „laisvą žurnalistiką“ ir „teisę į teisingą
informaciją.“
Nors aš asmeniškai
nerandu tame ypatingo keistumo. Panašų „revoliucinį“ finalą
iš anksto pranašavo situacijos vertinimas, išsakyta
eks-opozicionierių: pateikiamoje skrajutėje nėra nei vienos
užuominos į tą „teisingą informaciją“ už kurią ir
persekiojo „Kaimo žinias“. Nei žodžio apie antpuolį
jueo-nacistinės ordos, jau pusantro dešimtmečio spartuoliškais
tempais kuriančios konclagerį vardu „Ukraina“! Ir vėl šimtai
tūkstančių skaitytojų mano knygų, ir šimtai tūkstančių
skaitytojų laikraščio „Kaimo žinios“, kurios puslapiuose buvo
paskelbti mano „atviri laiškai“ ginant persekiojamą leidinį,
žino, kad aš nei kiek ne hiperbolizuoju: Ukrainą JAU užliejo
banga fašizmo – nematomo ir dar baisesnio, negu ukrainiečiams
žinomas ne iš nuogirdų „rudasis maras“, - banga žydų
fašizmo.
Tai kodėl gi šią
hiperproblemą, išsikerojusią per buvusio režimo metus iki
nacionalinės katastrofos masto, ponai revoliucionieriai susiaurino
iki žodžio laisvės, o jų kaltinimai palietė tiktai tuo metu
veikiančią valdžią? Tuo labiau kad kiekvienas iš jų viešai
pripažino „Kaimo žiniose“ paskelbtos informacijos teisingumą!
Vis dėl tos pačios priežasties, dėl kurios prieš du metus
Ukrainos opozicija, stengdamasi pridengti knygos „Žydų ruletė“
viršelį, iki nepadorumo susiaurino savo demaskavimus iki masonų
skandalo rėmų, perkeliant akcentus nuo pagrindinio mano knygos
turinio į pogrindinį valdžios viršūnių tūsą.
Žinoma, juos galima
suprasti: kam norisi patekti į juodą sąrašą antisemitų, pyktis
su užsienio politiniais partneriais, be to – neduok Dieve! -
atsidurti “pasodintu lauke, kaip bulvei” - “kad tik pakaušis
styrotų iš žemės, o ant kaktos būtų
užrašas „FAŠISTAS“. Suprasti tai galima, pateisinti -ne. Nes
kol kas „nacijos herojai“ susigėdę nuleidžia akis, išgirdę
žodį „žydas“ ir susigėdę apsimeta, kad net negirdėjo apie
žydų fašizmą, pastarasis semiasi jėgas, išniekindamas Ukrainos
Žemę ir užvaikydamas ukrainiečių tautą.
Vardan teisybės reikia
pažymėti, kad pateiktoje proklamacijoje kartą šmėstelėjo
„pavojingas“ žodis – citatoje „buvusio disidento“ Stepano
Chmaros. Matyt, disidento praeitis Stepano Ulkovičiaus paskatino jį
paminėti apie uzurpaciją valdžios oligarchais, „dauguma iš
kurių žydų tautybės“. Tiesa, tuo „žydiški“ demaskavimai
pas opoziciją baigiasi. Žymiai patogiau buvo pakreipti skandalą į
antivlasovinę vagą ir pasirodyti gynėjais demokratijos laisvių,
pamynamų veikiančio režimo, su kuriuo teko susikauti „paskutiniame
ir ryžtingame“ priešrinkiminiame mūšyje.
Todėl ar verta stebėtis,
kad po išteisinamojo teismo verdikto byloje dėl laikraščio „Kaimo
žinios“ mano telefonas tylėjo: tarytum žydėjo oranžine spalva
demokratinė revoliucija, kuriai jau nebuvo jokio reikalo dėl
antifašistinių demaskavimų „liudininko Hodoso“.
Man gi, skirtingai nuo
atstovų laimėjusios opozicijos, aštrumas „žydų fašizmo“
temos nemažėja priklausomai politinių potvynių ir atoslūgių. Aš
labiau nuoseklus savo kovoje ir neatsitrauksiu nei per žingsnį, kol
jos nelaimėsiu. Tik tame aš matau vienintelį kelią išgelbėti ir
atgimti mano šaliai: mirtinai sergančiam organizmui jau nepadės
aspirinas, būtina išpjauti vėžinį naviką, kitaip jis suformuos
vis naujas ir naujas metastazes.
Šimtai mano knygų
puslapių paskirti aprašymui to, kas vyksta, bet galėtų nevykti,
jei žmonės, pretenduojantys šiandien į rolę nacijos vadų ir
jaučiantys nors kokią tai dalį atsakomybės už savo tėvynės
dalią, paėmė į rankas raudoną pieštuką išstudijuotų tai, kas
buvo mano parašyta per pastaruosius dešimtmečius.
Dar 1999 rugsėjį aš
kreipiausi su atviru laišku į Aukščiausiąją Radą - „Aš
kaltinu“, kuriame kviečiau surengti atvirus klausymus pagal
nurodytą problemą ir pažadėjo pateikti nusikaltimų įrodymus,
sąmoningai įvykdytus prieš Ukrainą ir ukrainiečių tautą
įsisiautėjusios žydų-žydaujančių brolijos. Šiame kreipimesi
aš nurodžiau formulę koncentruoto blogio, lėtai ir kankinamai
žudančio Kijevo Rusiją: „Ukrainos maras – Rabinovičius ir
Kučma“.
Šios formulės
iššifravimas pateikiamas mano knygoje „Žydų sindromas-2“
(2001 m.):
„Kalbama, žinoma, ne
apie personalijas, o apie reiškinį, kurio šaknys glūdi ištakose
mūsų „nepriklausomybės“. Prieš dešimt metų veržliai
susiliejo žydų kapitalas ir korumpuoti valdininkai, kurie bendromis
pastangomis užgrobė valdžią Ukrainoje. Šiame žalingame
junginyje ir kuriama „valdžios vertikalė“, o, iš esmės,
dvivaldystės sistema, kaip aukščiausiame valdžios lygyje, taip ir
visuose šalies regionuose.
Jūs pasakysite, kodėl
būtent žydų kapitalas? Parsiduodantys valdininkai parsiduoda už
bet kokius pinigus. Dėl valdininkų nesiginčiju. O dėl žydų
kapitalo paaiškinsiu.
Pačioje Ukrainos
Nepriklausomybės pradžioje lyderio pozicijas užėmė misteris
Doleris, lengvai paguldęs ant menčių mirusius kuponus-karbovancus.
Jūs jau žinote pirmą Ranką, į kurią patenka doleriai tiesiai iš
spausdinimo staklių (kalbama apie JAV Federalinę rezervų sistemą,
sukurtą 1913 metais grupės žydų bankininkų, nusavinusių sau
teisę spausdinti dolerius. Pažymėtina, kad FRS yra absoliučiai
savarankiškas organizmas ir nepriklauso net nuo Amerikos
vyriausybės. Savo knygoje aš panaudojau įvaizdį Abraomo Rankos,
įjungiančios dolerių spausdinimo stakles. - E.H.). Bet jūs
nežinote, kaip mano akyse per sinagogą kilo vietiniai žydų
oligarchai. Su tuo tikslu ir atvyko pas mus užjūrio (Chabado)
rabinai, prisiėmę vaidmenį tarpininkų tarp Ukrainos
žydų-verslininkų ir Tarptautinio Žydų Kapitalo. Reikia turėti
omenyje, kad Stačiatikių Bažnyčia, praktiškai neturinti
tarptautinių ryšių, niekada nepajėgs aprūpinti savo sūnums tokį
patį veržlų skrydį „pinigų darymo“ srityje. O svarbiausia –
vargu ar tarnaus panašiems pasaulietiniams tikslams. Todėl „naujas
ukrainietis“ - tai atsitiktinumas, o „naujas žydas“ - tai
dėsningumas. Ir pagal pinigų skaičių, ir pagal skaičių pačių
oligarchų rabinovičiai-abramovičiai stipriai aplenkė visus.
Tačiau skirtingai nuo kitų „turčių“, žydai moka naudotis
savo turtu: jie perka valdžią!“
Man, charkoviečiui,
paprasčiausia parodyti jėgą ir mastą šio reiškinio vietinių
charkoviečių pavyzdžiu.
Koncentruoto blogio
formule Charkove įkūnija „Kušnerio-Feldmano“ tendemas:
prezidento vasalas-gubernatorius ir turgaus feodalas-mecenatas
(pirmas, Eugenijus Petrovičius Kušnarevas, - buvęs Charkovo meras,
buvęs Ukrainos prezidento administracijos vadovas ir dabar irgi jau
buvęs gubernatorius Charkovo srities; antra, Aleksandras
Borisovičius Feldmanas, - Charkovo oligarchas, pasikėlęs ant
pinigų, nugriebtų iš stambiausio Ukroinoje Barabašo turgaus,
kurio šeimininku jis tapo būnant meru jo sparingo partneriu šiuo
metu Ukraino liaudies deputato, Ukrainos nacionalinių-kultūrinių
susivienijimų asociacijos prezidento, prezidento Ukrainos žydų
fondo. - E.H). Jų bendros veiklos užmojai „Ukrainos gerovei“
pasiekė tokį užmojį, kad pilnai gali sudaryti konkurenciją
sostinės „žydų-masonų“ aljansams. Ne be reikalo būtent
Charkovas tapo pirmu (!) Ukrainos punktu, nuo kurio bendrai pradėjo
seriją užsienio vizitų nesenai išrinktas Izraelio Prezidentas
Moše Kacavas. (...)
Mano tvirtinimai pagrįsti
daugiamete analize korupcijos mechanizmų Ukrainoje ir asmeniniais
kontaktais su „užkulise“. Kad jūs suprastumėte, kad šiuose
klausimuose aš ne diletantas, pateiksiu vieną klausimą.
2001 metų 25 dieną
Kijeve visos Ukrainos akcijos „Ukraina be Kučmos“ rėmuose,
organizuotos opozicijos, dešimčių tūkstančių žmonių
akivaizdoje įvyko atviras posėdis Liaudies Tribunolo, nagrinėjančio
nusikaltimus dabartinės valdžios prieš tautą. Į tribunolo sudėtį
įėjo trys ekspertai – spręsti „Gangadzės bylai“, dėl
žodžio laisvės ir korupcijos Ukrainoje klausimais. Tai štai kaip
ekspertas trečiam klausimui esu pakviestas aš.
Tikiuosi, kad faktas
atrodo pakankamai įtikinamu kontekste mano informuotumo pagal čia
liečiamą problemą“ („Žydų sindromas-2“).
Šią knygą aš pradėjau
rašyti iš karto po Ukrainos opozicijos „Už Ukrainą be
Kučmos“protesto akcijos, kurioje aktyviai dalyvavau. Jeigu jūs
atsimenate, tai buvo garsiai pareikšta ir audringai startavęs
renginys, laipsniškai įgavęs permanentinį charakterį ir per
kelis mėnesius išsekęs. Ir Ukrainai teko laukti dar keturis metus,
kad pagaliau atsikratyti Kučmos. O juk tai galėjo atsitikti žymiai
anksčiau, jeigu protesto judėjimas prasidėtų su mano pasiūlytu
lozungu, - „Už Ukrainą be Chabado ir Kučmos“. Apie tai aš
taip pat rašiau knygoje „Žydų sindromas-2“:
(bus tęsinys)
Šaltinis internete:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą