Vasario 3-4 dienomis
Romoje įvyko tarptautinė nacional-koservatyvizmo konferencija
„Dievas, Garbė, Tėvynė“. Didžiausio dėmesio sulaukė
diskusija dalyvaujant Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui. Orbano
kalbai buvo skirtas mano straipsnis „Orbanas
nacional-konservatyvizmo konferencijoje Romoje: „Iš pradžių mes
tampame centristais, paskui liberalais, o galiausiai kairiaisiais““.
Lenkų portale wPalytice
vasario 8 dieną pasirodė pilnas Orbano kalbos tekstas, todėl čia
pateikiu ir kitas įdomesnes Orbano išsakytas mintis. Savo
kalbos įžangoje Viktoras Orbanas nušvietė geopolitinę Vengrijos
situacija nuo Sovietinė imperijos birėjimo pradžios 1988-89
metais.
Orbanas pažymėjo: „Jei
esi vengras, gyveni geopolitinėje bedugnėje. Iš vienos pusės,
slavai, iš kitos Vokietija, pietuose - musulmonai. Tai vieta, kur
mes gyvename. (…) Geopolitiniu požiūriu labai sunku vykdyti
nacionalinę, suverenią politiką mūsų šalyje. Tai labai
sudėtinga: suderinti trijų pusių interesus. Tai, ką turime dabar,
mūsų sunkumai su Europos Sąjunga, yra visiškai kas kita. Turime
sunkumų. Sunkumų kyla dėl skirtingo požiūrio į tai, kaip Europa
turėtų būti kuriama. Dabar yra du požiūriai. Viena jų - kurti
Europą iš apačios. Tai reiškia skirtingų šalių
bendradarbiavimą. Antrasis požiūris yra kurti Europą iš viršaus,
jis yra federalistinis, panašus į imperialistinį, t.y., požiūris,
kurio nenorėtų nepriklausomos šalys. Ši šių dviejų požiūrių
konkurencija Europos Sąjungoje vyksta kiekvieną dieną. Dėl šios
priežasties taip dažnai turime atvirus ginčus su daugeliu Europos
Sąjungos lyderių ir daugeliu Europos Sąjungos institucijų. Mums
svarbu sukurti Europą iš apačios, tai yra gerbti atskirų šalių
nepriklausomybę, rasti nepriklausomų šalių bendradarbiavimo būdą,
rasti bendrą Europos tautų interesą.
Tai yra mūsų problemos.
Tačiau būdami 10- milijonine valstybe, kuri turi tik 30 000
kareivių, turime būti kuklūs ir išmintingi. Mažos šalys negali
sau leisti turėti kvailų lyderių. Galimybė turėti kvailus
lyderius yra didelių šalių privilegija. (Juokas)“
Toliau Orbanas papasakojo
apie konservatyvios idėjos raidos situaciją Vengrijoje ir
kaimyninėse ES šalys. Jis pasakė:
Skirtumas tarp
konservatyvių politikų Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje,
Prancūzijoje ir Vengrijoje yra toks: mes nesame verčiami būti
koalicijoje su jokia kita partija, nes parlamente turime daugumą, o
žiniasklaidos rinka nėra paskirstyta tokia proporcinga, kaip Vakarų
Europoje: 90 proc. liberalams ir 10 proc. konservatoriams. Tai yra
tolygiau. Negaliu pasakyti, kad jis yra visiškai tolygus, bet labiau
tolygus nei Vakaruose. Taigi, kai kalbu, aš nedarau jokių
kompromisų vien todėl, kad to reikalauja mano koalicijos partneris.
Aš esu vienintelis laimingas Europos konservatorių lyderis, kuris
gali pasakyti, ką galvoja.“ (…) „Jeigu politikas negali
pasakyti to, ką nori padaryti, jis to niekada nepadarys.“
Kalbėdamas apie
Vengrijos ekonomikos pasiekimus, premjeras pasakė: „Stengiuosi
būti kiek įmanoma kuklesnis, bet pernai mūsų ekonomikos augimas
buvo 4,5 proc. Nedarbo lygis, kai aš pradėjau dirbti 2010 m., buvo
12 procentų, dabar jis yra 3 procentai, jo praktiškai nėra.
Valstybės skola sudarė daugiau nei 85 procentus. BVP, dabar jis
nesiekia 70 procentų.“
Orbano nuomone, vardinti
pasiekimus tai ne populizmas. „Jie dažnai kaltina mus, kad esame
populistai. Kai buvau jaunas, prieš 20 metų, populizmas turėjo
labai aiškią prasmę: politikas pažada kažką, bet jis nesugeba
to išlaikyti - tai yra populizmas. Bet jei politikas ką nors pažada
ir įvykdo tą pažadą, tai nėra populizmas. Tai yra demokratija!
(Plojimai)
Skirtingai nei Lietuvos
prezidentas Gitanas Nausėda, paistantis apie „gerovės valstybę“
Orbanas pažymėjo, kad jis žadėjo priešingus veiksmus „gerovės
ekonomikai“. „Aš pasakiau: „Klausyk, tai pas mums neveiks.
Turime pakeisti savo ekonomiką į darbo ekonomiką. „Darbo
ekonomika duos daugiau gerovės nei gerovės ekonomika. Jei
pažiūrėtumėte į valandinius įkainius, atlyginimus ir darbo
vietų skaičių, jei pažiūrėtumėte, koks procentas gyventojų
tebėra skurdus, akivaizdu, kad mes sukūrėme daugiau turto. Tai
viskas.“ (...)
„Pagrindinis liberalios
vyriausybės principas buvo liberali demokratija. Taigi sakiau, kad
liberali demokratija - kaip mes ją žinome - baigėsi. Mums reikia
kažko naujo. Tai galime vadinti postliberaliąja, krikščioniška
demokratija. Vardas nesvarbus. Bet mums reikia kažko naujo! Nes
tokiomis sąlygomis mes negalime suformuoti geros vyriausybės
žmonėms!
Nepamirškime, kad
demokratija reiškia du dalykus. Pirma, užtikrinimą piliečių
teisės dalyvauti priimant sprendimus ir, antra, gerą vyriausybę.
Demokratija neturi prasmės be geros vyriausybės! Dabar tapo
akivaizdu, kad liberalai negali užtikrinti geros vyriausybės
žmonėms. Taigi mes sukūrėme naują teoriją ir naują požiūrį:
krikščioniškoji demokratija! Vietoj liberalios laisvės mes
teikiame krikščionišką laisvę. (…) Tai veikia. Žmonės
kiekvieną kartą balsuoja už mus. Tai mano požiūris, ir
priežastis, kodėl aš tikiu krikščioniškąja demokratija.“
„Visi jūs, liberalai,
jei norite rašyti apie sėkmės istorijas, o ne tik mus kritikuoti,
atvykite į Vidurio Europą ir pabandykite iš tikrųjų sužinoti ir
suprasti, kas čia vyksta.
Ar Ukraina yra pavienis
atvejis?
Taip,
Ukraina yra atskiras atvejis pirmiausia todėl, kad ji yra nauja
šalis. Nepamirškite, kad lenkų tautai yra daugiau nei tūkstantis
metų, kaip ir čekų bei vengrų. Ukraina visada buvo Rusijos ir
Europos pasienyje. Taigi jų tautos jausmas nėra toks ilgas, kaip
mūsų. Būti ukrainiečių tauta yra labai sunku. Mes buvome Rusijos
kaimynai tik 45 metus. Patikėkite manimi, tai nėra lengva.
(juokas). Ypač tada, kai jų tankai yra tavo žemėje. Žlugus
Sovietų Sąjungai, rusai sukūrė naują požiūrį. Jie sakė, kad
kadangi NATO yra taip arti, jiems reikia buferinių zonų aplink
Rusiją. Nesvarbu, ar tai turėjo įvykti pagal tarptautinę teisę,
ar ne, nėra jokio skirtumo - tokios šalys kaip Ukraina turėtų
būti 50 procentų Rusijos įtakoje, 50 procentų Vakarų. Tačiau
ukrainiečiai nusprendė, kad norėtų priartėti prie Vakarų.
Rusija nedelsdama sureagavo. Štai kodėl dabar ukrainiečiai negali
prisijungti prie Vidurio Europos sėkmės koalicijos. Nes dabar dėl
sunkios geopolitinės padėties jie kovoja dėl išlikimo.
Viena iš įdomiausių
mums Orbano kalbos dalių, mano nuomonė, buvo skirta migracijai ir
tautų identitetui, krikščioniškos visuomenės pakeitimo atėjūnais
musulmonais problemai. Vengrijos premjeras pasakė:
„2015
m. Migracijos krizė vaidino reikšmingą vaidmenį didinant
konservatyvių judėjimų ir partijų populiarumą Europoje.“ (…)
Pirmiausiai, aprašysime situaciją. Pas mus Vengrijoje nėra jokių
migrantų musulmonų. Jokių. Vengrijoje visai kitokia situacija negu
vakarų ir pietų šalyse. Yra klausimas grynos matematikos, kad
suprasti, kaip vystysis demografija vakarų šalių, o taip pat jų
socialinė struktūra. Matematika-labai svarbi gyvenimo sritis.
Akivaizdu, kad bus nestabili visuomenė, kurioje bus didelė
musulmonų bendruomenė, kuri auga, ir krikščionių bendruomenė,
kuri mažėja. Taip atrodys Vakarų valstybės. Ar mums tai patinka,
ar ne, tai nesugrąžinama. Tai ne kritika. Tai aprašymas. Tai
vyksta ne tiktai dėl 2015 metų migracijos krizės, bet dėl
ankstesnių 30 metų iki to, kaip vakarų šalys sprendė migracijos
problemą, o taip pat dėl blogos padėties Europos šeimų, kas
liečia vaikų gimdymą daugelyje šalių.
To pasekoje daugelyje
šalių atsirado naujas visuomenės tipas, sudarytas iš sumažėjusio
krikščionių skaičiaus ir didėjančio musulmonų skaičiaus.
Liberalai palaiko tą procesą, todėl kad galvoja, kad tai gerai.
Nemyli krikščionių visuomenės, jiems nepatinka, kaip mes
suprantame visuomenę. Jie galvoja, kad nauja kompozicija vakarų
visuomenių leis jiems lengviau gyventi. Geriau gyventi, kaip buvo
laikais taip vadinamos krikščioniškos Europos. Todėl jie palaiko
šį procesą.
Centrinėje Europoje
turime kitą supratimą. Nežinome, ar jie teisūs ar ne. Gali būti,
ten visuomenė bus laimingesnė, kai bus tautinė įvairovė. Gali
būti. Bet mes nenorime rizikuoti. Tai mūsų požiūris. Aš
neturiu tikslo įtikinti Vakarus, kad tai, ką jie daro yra blogai.
Tai jų tautos, jų valstybės. Aš tik noriu jų paprašyti, kad jie
neverstų mūsų sekti šiuo keliu. Tai pagrindinis išaiškinimas
esamos situacijos.
Migracijos krizė tapo
svarbia ne tik dėl pačios migracijos. Migracijos krizę iššaukė
nacionalinio identiteto problema. Ši tema buvo uždrausta
diskusijose vakarų šalyse. Tai buvo ne politkorektiška kelti
klausimus apie tai, kas mes, kokie pokyčiai vyksta mūsų
visuomenėje, kur yra mūsų nacionalinis identitetas, kur yra mūsų
religinis identitetas. Šios problemos nebuvo madingos pastaraisiais
20, 30 metų. Bet dėl migracijos krizės jau buvo neįmanoma
išvengto šio ginčo. Ir tai yra priežastis, dėl kurios dabar
daugelyje šalių centre politinio dėmesio turime problemą
nacionalinio identiteto. Ką reiškia būti Prancūzu? Ką reiškia
būti Vokiečiu? Tai ir savaime sunku. (juokas) Ką reiškia būti
Italu? Ką reiškia būti Centrinės Europos gyventoju arba Vengru?
Šios temos vėl svarbios. Tai priežastis, kodėl kai kurių iš
jūsų parašytos knygos vėl tapo labai populiarios Vengrijoje ir
Centrinėje Europoje, nes dabar vėl ši tema tapo aktuali. Mes
negalime išvengti diskusijos šia tema.
Todėl migracija-tai
blogis, nes yra reali grėsmė, bet, iš kitos pusės, škvalas šių
klausimų leido mums paaiškinti, kas mes ir leido pažymėti, kad be
identifikacijos, kas mes, mes negalime pasiekti sėkmės ir
konkuruoti su tomis tautomis, apie kurias aš kalbėjau, kurios nori
atsikratyti savo nacionalinio identiteto. Tokiu būdu, diskusija yra
OK! Diskusija – tai
gerai. Diskusija yra vienintele galimybe konservatoriams, kad gauti
daugumą visuomenėje.
Užkariavimas daugumos
visuomenėje, tačiau, nereiškia, kad pas jus bus dauguma
vyriausybėje. Dauguma reiškia, kad dauguma žmonių palaiko jūsų
nuomonę.
Migracijos tema yra gera
galimybė paaiškinti krikščionims, demokratams ir konservatoriams,
kas šiame žaidime pastatyta ant kortos, kas iš tiesų svarbu ir
kaip įsivaizduojame mūsų ateitį. Pasinaudokime mums suteiktomis
galimybėmis. Aš visada apie tai galvojau! Žinoma, kad migracija
yra blogas procesas dėl karų Afrikoje ir kitur. O painiava
pasienyje nėra nieko gero. Tačiau mes neturime praleisti
intelektualios progos pasiaiškinti, kas mes esame ir kokia mūsų
savo ateities vizija. Štai kaip mes suprantame migraciją. Aš
spaudžiu iškelti šį klausimą neribotam laikui, nes ši diskusija
sustiprina vengrų, centrinių europiečių ir, tikiuosi, visos
Europos tautinę tapatybę. Dėl šios priežasties kilo daugybė
nacionalinių-konservatyvių judėjimų, jie kilo po šios diskusijos
migracijos tema. Aš taip suprantu. Tai labai sudėtinga. Tai nėra
tik juodai balta.
Norėčiau pabrėžti,
kad didžiausias Europos politikos iššūkis yra tas, kad netrukus,
po 20 metų, Europos visuomenė atrodys kitaip Vakaruose ir Rytuose.
Jei norime sukurti Europą, kurios tautos bendradarbiauja
tarpusavyje, sunku atsakyti, kaip galime bendradarbiauti tarpusavyje,
nes mūsų požiūriai yra visiškai skirtingi. Tai yra ir politinis,
ir intelektualinis iššūkis.
P.S. Tenka apgailestauti,
bet Lietuvoje yra problema su protingais vadovais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą