2018-02-16

Alain Destexhe: Kaip manipuliuoja su imigracijos duomenimis



Tai, kad elita gali manipuliuoti su statistika ir, kad jie tai dažnai daro, nieką, tikriausiais, ne šokiruoja. Belgijoje – ir visose vakarų Europos valstybėse, išskyrus Austriją – šis neformalus lobi bando duoti toną viešuose debatuose, kad iškelti pro migracinę dienotvarkę.


Per santykinai trumpą laiko tarpą Belgija stipriai pasikeitė. Be kokio nors išankstinio aptarimo tapo masinės imigracijos šalimi. Vos per 15 metų gyventojų skaičius padidėjo maždaug milijonu – nuo 10.2 milijonų 2010 metais, iki 11.3 milijonų 2015 metais. Tai augimas 10% per labai trumpą laiką. Laikotarpyje nuo 2000 iki 2010 metų imigracija neto buvo devynis kartus didesnė, negu Olandijoje, keturis kartus didesnė, negu Prancūzijoje ar Vokietijoje, ir net didesnė, negu Jungtinėse Valstijose, šalyse, istoriškai atvirose imigracijai.

Tačiau šie faktai ir statistika ir toliau slepiami nuo Belgijos gyventojų. Elitos pačios nusprendė, apie ką leidžiama kalbėti, apie ką reikia tylėti, kad priversti žmones priimti imigraciją ir išvengti piliečių susirūpinimo augimo.

Tai nėra vienas didelis suokalbis (esu priešingos nuomonės, A.L.), tiktai, geriausiu atveju, nuoširdus entuziazmas multikultūralimo ideologijai, arba, blogiausiu atveju, freidistinės psichologijos mechanizmas: sublimacija, išstūmimas ir nuslopinimas.

Migracijos statistika pateikta metinių ataskaitų pavidalu. Jeigu šie rodikliai krenta, lyginant su praėjusiais metais, tai ypač pabrėžiama. Jeigu atvirkščiai, tai bus sumenkinama. Mes niekada nepamatysime statistikos, parodančios augimą per pastaruosius 10 ar 20 metų. Nagrinėjami srautai [imigrantų] per metus retai tampa jaudulio pretekstu, bet jeigu jie nurodomi 10 metų perspektyvoje, tampa grėsmingi. Pavyzdžiui, kalbama paprastai apie 40 tūkstančių natūralizacijų per metus, bet nei vienas iš šių informatorių nepasako mums, kad per pastaruosius tris metus buvo 200 tūkstančių natūralizacijų, o per 12 metų – 608 322. Šis skaičius sudaro 6% Belgijos gyventojų. Be to, niekas nerašo, kad vos per kelis metus šie migrantai atvyko į dešimt milijonų gyventojų turinčią šalį, kurios gyventojų skaičius, priminsim, išaugo nuo 10.2 milijono 2010 metais iki 11.3 milijono 2015 metais.

„Elitos ir MIP nutarė, apie ką galima kalbėti, o ką reikia nutylėti, kad žmonės priimtų imigraciją“.

Į nedidelę, kaimynams atvirą Belgijos teritoriją, kurioje yra „Europos sostinė, praeina visas lobistų ir biurokratų korpusas, kurie atvyksta čia iš kitų Europos šalių. Šis skaičius bus visada didesnis, negu skaičius žmonių, atvykusių iš kitų kontinentų.

Nuotraukoje eilė prie migracijos įstaigos Briuselyje
Tai iš Prancūzijos ir Olandijos stebimas pats didžiausiais kasmetinis pritekėjimas imigrantų į Belgiją, bet po kelių metų jie sugrįžta į savo šalis. O turkai, marokiečiai ir atvykėliai iš kitų kontinentų lieka. Tokiu būdu, susidaro apgaulingas įspūdis, kad imigrantai, kas į Belgiją atvykstantys, pagrindinai, europiečiai.

MIP reguliariai pateikia prognozes, kad Belgijos gyventojų skaičius auga, ir, kad šis augimas tęsis. Tačiau niekas nesuriša šio fakto su imigracija, nors nuo 2000 metų tai buvo pagrindinis faktorius, didinantis gyventojų skaičių.

Per artimiausius dešimtmečius – jau dabar viena iš tankiausiai apgyvendintų Europos valstybių – vėl padidins gyventojų skaičių vienu ar dviem milijonais ir teks susidurti su didelėmis problemomis, surištomis su dideliu gyventojų tankumu tokiose srityse, kaip būsto rinka, švietimas, sveikatos apsauga, transportas, aplinkos apsauga ir t.t.

Šis prognozuojamas gyventojų skaičius niekada nesiejamas su musulmonų skaičiumi Belgijoje, kuris padvigubės (iki 1 250 000, t. y. 11,1% gyventojų) ar net patrigubės (iki 2 580 000, t. y. 18,2 % visų gyventojų) iki 2050 metų, pagal prognozes, paskelbtas Pew kompanijos.

Sąžininga ataskaita, skirta šioms demografijos prognozėms, turėtų skambėti taip: „Greitai mūsų bus milijonu daugiau, dauguma kurių sudaro musulmonai“. Bet tokia antraštė neabejotinai sukels diskusiją apie demografiją, gyventojų tankį ir musulmonų integraciją, o tai neįeina į Europos elitos programą. Jos nenori taip stipriai jaudinti savo piliečių.

Gyventojų skaičius Briuselyje didėja, vidutiniškai, 1% per metus. Tai visada vertinama, tarp kitko, kaip demografinis augimas, niekada, kaip imigracijos bumas. Tačiau geriausiu šio augimo paaiškinimu yra imigracija ir didelis gimstamumo koeficientas pas moteris-imigrantes. Migrantų sukeltos socialinės problemos jau darbas labai ryškios. Pavyzdžiui, 90% žmonių, gaunančių socialines išmokas Briuselyje – tai imigrantai, arba jų palikuonys. Atsiranda beprecedentis spaudimas į valstybinę administraciją ir į visuomeninių paslaugų teikimą: ligonines ir visuomeninį transportą, kur keleivių skaičius per pastaruosius 15 metų padvigubėjo. Reikėjo padidinti vietų skaičių mokyklose papildomiems 40 tūkstančių moksleivių per pastaruosius 10 metų. Niekas nekalba apie su tuo susietas išlaidas. Apie šias temas tiesiog nutylima, taip, tarytum jo visai nebūtų surištos su imigracija.

Vienas iš efektyviausių būdų sumenkinti pagrįstus piliečių būgštavimus yra iš jų pasišaipyti ir parodyti, kad dauguma gyventojų menkai išprusę. Pavyzdžiui, galima atlikti apklausas vertinimo musulmonų skaičiaus šalyje, o po to šaipytis iš to, kad dauguma respondentų per daug padidina šį skaičių. [Tvirtina, kad] jeigu belgai (ar europiečiai) būtų geriau informuoti ar protingesni, nesijaudintų dėl imigracijos ir vėl gyventų super „naujame nuostabiame pasaulyje“. Tokie išradingai sukonstruoti tyrimai naudojami tiktai vertinant imigraciją, niekada bedarbystės atveju, dėl skaitymo ir rašybos įgūdžių, arba bendrų nacionalinių pajamų. Tokiu būdu niekas nebando atsižvelgti į gyventojų interesus šiuo klausimu.

Apie 50% imigrantų į Belgiją atvyksta pagal šeimų susijungimo programą. Šie skaičiai yra didesni, negu pas mūsų Europos kaimynus, ir didesni, negu daugelyje Europos valstybių, nors visas vakarų Europos valstybes palietė masinė imigracija. Problema tame, kad imigracija, su kuria nes susiduriame Europoje, iš esmės auga eksponentiškai ir nesibaigia. Mes taip pat žinome apie pro forma sudarytas santuokas, apie poligamiją, apie santuokas tiktai savo bendruomenės rėmuose (dauguma turkų ir marokiečių santuokų) ir, žinoma, apie daugybę piktnaudžiavimų ir machinacijų.

Šeimų susijungimo demografinės pasekmės niekada nebuvo pilnai paaiškintos. Net Eurostatas, oficialus Europos Sąjungos statistikos biuras, maišo tarpusavyje duomenis ir ideologiją: „imigracija“ - tai „gerai Europai“. Eurostato paskutinės ataskaitos apie migraciją (2017 metų kovas) pirmose eilutėse galima perskaityti: „Tarptautinę imigraciją konkrečiose šalyse galima panaudoti sprendžiant problemas darbo rinkoje. Pati imigracija, be abejonės, kompensuoja tendenciją gyventojų senėjimo daugelyje Europos sąjungos valstybių“.

O taip: migracija turėtų augti!

Jeigu neįvyks greitas žinių ir informacijos augimas apie nesibaigiantį imigrantų antplūdį, masinė imigracija tęsis. Visur Europoje bando kruopščiai slėpti šiuos faktus. Jeigu mes norime, kaip nori dauguma europiečių, kontroliuoti ir sulėtinti imigraciją, Europos tautos turi mažų mažiausiai suvokti situacijos rimtumą.

Reikalauti sąžiningos informacijos apie migracijos krizę nepaprastai svarbu, jeigu mes norime demokratinėse šalyse išsaugoti žodžio laisvę.

Alain Destexhe yra Belgijos senatorius, buvęs generalinis sekretorius „Gydytojai be sienų“ ir buvęs pirmininkas International Crisis Group.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą