Politikai, prisiekdami tarnauti juos išrinkusiems piliečiams, priesaikoje sako: „Tepadeda man Dievas“.
Sausio mėn. 21d. sekmadienis katalikams buvo skirtas paminėti Dievo Žodžio svarbą Švento Rašto tekstuose, liturginėse, atliekamose sakramentinėse apeigose. Tą sekmadienį buvo skaitoma iš pranašo JONOS knygos, perspėjimas Ninivės miestui (dabartiniam per karą sunaikintam Irako miestui Mosului), kad jis dėl savo nuodėmių bus sunaikintas. To meto Niniviečiai patikėjo Dievo žodžiu per pranašą JONĄ. Paklausęs pranašo, Ninivės karalius paskelbė atgailos pasninką ne tik miesto gyventojams nuo mažiausio iki didžiausio, bet ir gyvuliams, o patys miesto valdovai sėdosi į atgailos
pelenus. Nusigręžus niniviečiams nuo nuodėmingo gyvenimo sugrįžo Ninivė į dorovingą gyvenimą, išlikusį iki mūsų dienų. Deja šių dienų Irako kare, kurį sukėlė savo tautos diktatorius, įsitvirtinęs Alepo mieste, Sirijoje prieš vyriausybines Irako pajėgas, po to įsiveržus sąjungininkams, pavertė Mosulą griuvėsiais, o garsią Ninivės istorinės kultūros biblioteką su pirmykštės rašysenos molio lentelėmis išvogė vadinami taikdariai – sąjungininkai. Sadamas Huseinas ir jo sąjungininkai atėjo ne taikyti žmonių (JAV turėjo žinių, kad Irakas gamina branduolinį ginklą), kaip pranašas JONA Dievo vardu, bet jiems rūpėjo nafta, kaip ir Persų įlankos karo metu 1990 m. rugpjūčio 2 d. Irakui užpuolus Kuveitą karas, virtęs pilietiniu ir tarp-religiniu, padarė daug žalos, buvo padaryti dideli karo nusikaltimai prieš civilius gyventojus. Alepo akių klinika, kuri buvo vienas geriausių gydymo centrų šiaurės Sirijoje, sukilėlių paversta kalėjimu. Mosulo krikščionių vyskupas, išplatintu laišku kreipdamasis į pasaulio tikinčiuosius, prašė melstis už Irako rikščionis ir taiką Irake.
Kai Šventų mišių metu sekmadieniais pamatau uždususius (vėluojant į pamaldas) vadinamus Dievo Žodžio liturginio naujadaro skaitovus prie Švento Rašto (taip vadinamą platesnę pasauliečių integracija į taip vadinamą dalyvavimą liturginėse apeigose), pamąstau, ar tikintieji teisingai išgirstą šitą Dievo Žodį, ir jo esmę iš kvapo neatgaunančių vaikų, per jų perskaitytą Dievo Žodį – žodžio mintis,
kurioms kunigai ruošiasi seminarijoje keletą metų su iškalbos taisyklėmis ir tekstų samprata. Vaikų perskaityti tekstai kaip grožinės literatūros, tarsi su lazda braukiant per tvoros štankietus, kažin ar įstringa į tikinčiųjų sąmonėje, kur svarbus dėmesys turi būti skiriamas iškalbai, tarsenai, skaitant skyrybos ženklų tekstuose prisilaikymą.
Šių dienų įvykių fone noriu plačiau paaiškinti apie Dievo Žodį. Kai Rusijos kariai suklupdyti šaltyje nežiniai, verkiant motinoms kalba, kad tai jie daro Dievo valia, kokius tuomet tekstus iš Dievo Žodžio jiems perteikia karo kapelionai?
Nei vienas okupacinis karas neneša taikos. Ar šito nežino karo kapelionai? „Nežudyk“- skelbia įsakymas Dievo, bet ne politinio vadovo, skelbiančio, kad šiuos karius laimina Dievas.
Dievo žodžio sekmadieniui gavau vieno dvasininko elektroninį pasvarstymą, kaip ir rekomendaciją, geriau pažymėti Dievo žodžio liturgiją (čia jokių išvedžiojimų nereikia, nes Tridento susirinkimas, tiek Popiežiui, kardinolams, vyskupams, nurodo iki amžių pabaigos laikytis nurodytos liturgijos), tarsi paverčiant apeigas šamanišku ritualu. Niekas neturi teisės iš Šventų Mišių liturgijos daryti teatralizuotus renginius, improvizacijas, Dievo Žodį apvilkti kažkokiu chalatu, kai jo esmė turi būti išgirstama.
Iki šių dienų žydai gyvena įvairiai aiškindami Šventraščius ir spjaudydami ant krikščionių vienuolių kojų Jeruzalės gatvėse. Ne veltui savo tautą Kristus Fariziejų akivaizdoje pavadindavo pabaltintais karstais ir t.t. Tai sprendžia Liturginė komisiją. Turime skaudžių pavyzdžių, kai pataikaudami pasauliečių (ne tikinčių) užgaidoms, kunigai su Liturgija bažnyčioje nuvažiuodavo į teatralizuotus nukrypimus. Zoologijos sode Kaune garsaus dvasininko R.M. buvo „pakrikštyti“ tigrai, dalyvaujant to meto kultūros žmonėms kaip krikštatėviams („Kauno diena“).
Kai Kaune buvo žiauriai nužudytas Kauno pasauliečių, vadinamų intelektualų, pamėgtas kunigas R.M., niekas nenorėjo prieiti ir atpažinti ar tai čia tas jų mylimas dvasininkas. Ar tokių jo skelbiamų Dievo žodžių buvote vedini: „mylėk artimą kaip save patį“,“ ką padarysite vienam iš mažiausių mano brolių, man padarysite“ moko Kristus.“ Jis buvo palaidotas neatpažintų asmenų kapinėse be Kauno „intelektualų“. Pasirodo, kad niekas nebuvo priėjęs jo atpažinti.
Ar jau nenorime šito prisiminti? Kokia klaikia gyvenimo veidmainyste yra paverčiamas dievo Žodis? Kitas kunigas šventino prezidentinio elito akmenį, niekaip nesusijusį su šventumu? Tad kokį Dievo žodį sako šiandieną žydų kapelionas kariams, kai renkamos aukos nuo genocido nukentėjusiems palestiniečiams, kai jų žydiškas Šventas raštas liepia kalavijus perkalti į arklus. Iš šitos šalies prieš 2024metus po Kristaus gimimo Šventų Kalėdų po visą pasaulį pasklido visai kitoks Dievo žodis, kuriame surašyti visi socialiniai ir tarpvalstybiniai reikalai, o Izraelis iki šiandien nenori jo klausyti. Tai tarsi antros Ninivės šventoje žemėje, kur vaikščiojo
Kristus, naikinimas. Žydų kapelionas šiomis karo dienomis žiniasklaidoje pasakė, kad kiekvieną priešą reikia žudyti ar jis būtų moteris ar vaikas. Rusų jaunuoliai apkvailinti prisidengiant Dievo vardu, atlieka Rusijos valdžios įsakymus žudyti ukrainiečius, giminingą slavų tautą?
Ką sako nepriklausomos Lietuvos kapelionai Lietuvos kariams, kai Lietuva su neapykantos kurstymu kaimynams (kurių nepasirinksi) stumia Lietuvą į provokacinį karą. Tad ką sakė lietuviška žiniasklaidai prieš keletą metų lietuvis kapelionas, pabuvęs kaip svečias Afganistano mėsmalėje? Sugrįžęs „Kauno dienoje“ pasakojo, kad NATO ten atlieka labai svarbų vaidmenį, dalyvaujant ir Lietuvos kariams. Ačiū Dievui, kad Lietuvos kariams neteko to svarbaus NATO vaidmens, nereikėjo kabintis ant lėktuvų ratų ir kristi ant betono, kuomet JAV bėgo iš Afganistano. Reikia skirti NATO, kaip karinę instituciją kuriai priklauso ir Lietuva, nuo JAV peršamos moralinės ideologijos - vyrus daryti moterimis ir moteris vyrais, įteisinant negimusių kūdikių žudymą.
Dievo Žodis maišomas ten kur iš pagarbos, kaip kad skelbė sekmadienis, neturi būti netinkamai naudojamas. Kaip kapelionas, baigęs stažuotes tarptautiniuose kapelionų kursuose, dalyvavęs Jugoslavijos kare, vaikščiojęs siaurais nuo minų atlaisvintais takais, bendravęs su iškankintais ir svetimtaučių supriešintais karo gyventojais, tiek musulmonais, tiek katalikais kroatais, kur žuvo Lietuvos karys Valteris užvažiavęs ant minos, galiu pasakyti, kad politikai kartais pridengiant negerus dalykus, prašydavo manęs ką nors paskaityti iš Švento Rašto, taip pridengdami nedoro net nusikaltėlio asmens gyvenimą palydint į amžinybę, iškeliant jį į šventumo šviesą. Vis tai man draudė daryti kardinolas V. Sladkevičius.
Pastovėti, pagerbti, pareikšti užuojautą – žmogiška velionio artimiesiems, bet nerodžiusiam gyvenime atgailos, sėjant nusikaltimus ir juos nuplauti prisidengiant dalyvaujančio dvasininko asmeniui – netinkama. „Nedera perlų mėtyti šunyčiams“ (Šv.Raštas). Liaudies posakis sako: “Koks gyvenimas, tokia ir mirtis”. Klausykime Dievo žodžio kol galime klausyti ir su juo kasdienybėje gyventi. Sunku jį išgirsti tada, kai jau griūva namai, sprogsta minos, kai palikę savo tėvynę negindami teroristai veža sprogmenis į Lietuvą. Ką daro specialiosios tarnybos, kad to nepastebi?
Labai akyla žiniasklaida pastebi tik prof. Gydytojo E.Vaitkaus, kaip būsimo Lietuvos prezidento, kitokią nuomonę, prašydama ją pakeisti. Į kieno nuomonę? Lietuvą pardavinėjančių? Ar nori išgirsti krikščioniška save vadinanti Lietuva Dievo žodį iš savo išsirinktų gerovės Lietuvai politikų?
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kai jo kankinio skelbiamo Dievo žodžių nenorėjo išgirsti netgi katalikiška lietuviška žiniasklaida, jis pradėjo spausdintis rusų kalba leidžiamoje Lietuvos žiniasklaidoje, tema: Kiek galima mušti Lietuvą? Atsisveikinant su Monsinjoru paklausiau, tai kas dabar prašys ir rašys tikinčių vardu, kad nebūtų mušama Lietuva? Negali būti, kad tiek kovos aukų už Lietuvos laisvę patyrus, KGB-istų vaikų, anūkų istorija būtų paversta klastote, naikinant laisvą žiniasklaidą, bažnyčios tarnus traukiant į politikų finansinius sandorius, užuot klausius jų skelbiamo Dievo žodžio. Garsinant tik tuos, kurie skelbia, kad Lietuvos nebus po 100 metų kapitalo ir
ginklų pramonės valdomame pasaulyje.
Ninivė-Mosulas neišgirdo Jonos pranašystės - įvyko tai, ką Jona pranašavo: „dar keletas dienų ir Ninivė bus sunaikinta. Ano meto Jonos pranašystė pakeitė valdovų elgseną, paklausius Dievo perspėjimo, Ninivė buvo išgelbėta. Šiandieną, prisiklausius teroristų žodžių - sunaikinta. Tada Dievo pranašus užmušinėdavo akmenimis, dabar sodina į kalėjimus. Dabartiniai „pranašai“ klauso neteisėtų vyriausybių ir eina koja į koją į žmonijos susinaikinimą. Pasaulis žudomas vakcinomis, melu, skurdu, badu, baime, prievarta, ideologija, korupcija, negimusios gyvybės žudymu, amoraliu gyvenimu. Pasirinkimas platus siekiant vieno tikslo, kad tik nesigirdėtų Dievo žodis. JAV už Dievo žodžio maldas prie ligoninių, kur žudomi negimę kūdikiai, piliečiai ir pilietės sodinami į kalėjimus. Tad ne veltui naikinama ta laisvoji demokratinė katalikiška žiniasklaida, kurioje pateikiama neiškreipta Dievo Žodžio tiesa. Mat Dievo tiesos žodis yra kaip dviašmenis kalavijas pagal Šventą Raštą. Vienas katalikiškos žiniasklaidos fotografas, jausdamas atsisveikinimą su viskuo kuo jis gyveno ir skleidė tiesą kiek galėjo pro cenzūrą, atnešė man kaip atgailą prieš mirtį, pluoštą uždraustų nuotraukų su draudžiamais dvasininkais spausdinti katalikiškoje žiniasklaidoje. Tada supranti, kodėl nėra Lietuvos katalikų Bažnyčios 11 tomo Kronikos? (Išleista 10 tomų). Gal ir 12 ar dar daugiau būtų, juk bažnyčios gyvenimas nesustojo su Berlyno sienos griuvimu ir užslaptintais Lietuvos kagėbistais.
Ar viskas taip gerai kad ištuštėjo Lietuvos katalikų kunigų seminarijos? Tuo net susirūpino Lietuvos televizija savo žiniose. Ilgai egzistavo LKB kronika, kol kagėbistams prašant Maskvos vis daugiau pinigų, jos likvidavimui ir cheminių priemonių uolių kunigų nuodijimui, pinigai nusėsdavo lietuviškųjų kagėbistų kišenėse, o Kronikos sekimas, buvo jų pelnas. Dabar kagėbistams Kronika jau neįdomi. Neįdomi ir tiems, kurių seminarijos tuštėja, o įvairūs JAV bidenai, liepia sekti krikščionis besimeldžiančius bažnyčiose ir specialioms tarnybos pateikti juos kaip ekstremistus. Šiandienos kagėbistai gauna maišais pinigų iš kitų ponų, naikinant ne pavienius kunigus, (Monsinjoras Alfonsas Svarinskas taip ir netapo vyskupu?), bet prekiauja Lietuva. Kur kankinimų kalėjimui vietą įkurti, kur poligonui iškirsti miškų plotus, vardan „sergančių“ medžių, kur užsienio atliekų deginimo pramonę įrengti, ar cheminę gamyklą kaimo gyvenvietėje prie Ramučių kaimo pastatyti, skalūnų dujas Žemaitijoje „pigiai“ paleisti, užnuodijant gruntinius vandenis. Juk tai darbo rinka. Emigrantai sugrįš? Lietuva kryždarbių ir žemės ūkio kraštas ir manau, kad tą baisią ir lemiamą Sausio 13 naktį Vilniui neatsitiko taip, kaip Ninivei – Mosului, nes suprato V. Landsbergis, žvelgdamas pro Aukščiausios tarybos langą, kad jau rimtai reikia Dievo žodžio Lietuvos laisvei. Pakvietė kun. A. Keiną kalbėti Dievo Žodžius susirinkusiems piliečiams ginant Lietuvos laisvę.
Prezidente, kuris visų akivaizdoje bučiavote Ukrainos vėliavą ir bendravote su Ukrainos prezidentu Zelenskiu, papasakokite jam, kaip maža Lietuva išsiveržė be didelių aukų ir aukotojų antroji Europoje po Berlyno sienos griuvimo iš galingesnės TSRS, nei dabartinė ekonomiškai ir morališkai pavargusi Rusija, kurios pakraščiuose vyksta protestai. Atiduokime visas Lietuvos santaupas Ukrainai, nuo to, manau, neatsiras taika Ukrainoje. Reikia politikų sprendimų, kurių galvose, manau, būtų ne pinigai, o smegenys. Paprašykite, kad draugiškai jo tautiečius priimanti Lietuva netaptų sprogmenų arsenalu, nes dar Lietuva nėra paskelbusi karo stovio kariauti su kuo?
Kvieskite Lietuvos saugumo tarybą į maldos pusryčius išklausyti Kariuomenės kapelionų Dievo Žodžio. (Estijos kapelionai dalyvauja posėdžiuose ir aš gaudavau iš Vyr. Estijos kapeliono posėdžių dokumentus ko nedarė Lietuvos saugumo taryba, ne tik nekviesdama kapelionų, bet neteisiškai pašalindama iš kapelionų tarnybos, garsų disidentą pulkininką monsinjorą A. Svarinską, tiek mane.) Ten su kariuomenės vyskupu ir kapelionais paklausti Dievo Žodžio, kurį mums priminė vyskupai sausio 22 d. sekmadienį, per Jonos pranašystę Ninivei. Papasakokite tikrų pavyzdžių dabartiniams užsienio reikalų ministrams, kaip tarpukario Lietuvos 1938 metų užsienio reikalų Ministras J.Urbšys, būdamas okupantu kankinys, laikomas daugelį metų kalėjimo vienutėje neišprotėjo? Jį klausiantiems atsakė, kad “aš tada kalbėjau Dievo Žodžius- Šventą rožančiaus maldą, todėl ir neišprotėjau”. Ar nematote, kaip išprotėjęs pasaulis elgiasi ir jokios raketos ir sąjungininkų tankai neneša valstybėms taikos, tik vis daugiau jaunų žmonių pakviečiama mirčiai ir belaisvių kančioms. Sulaužė pasaulis tikrą Dievo Žodį- NEŽUDYK. Pakvieskite ir V. Landsbergį pasidalinti gyvu prisiminimu (Veidmainis. Kai pavojus, tai prie Dievo, kai Laisvė – prie „velnio“- KGB prezidentė), ką reiškė tada, vidurnaktį nurimusiems gynėjams aplink Aukščiausią tarybą, išgirsti per garsiakalbius tariami kun. A. Keinos Dievo žodžiai: „teateinie tavo karalystė“ ir „neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Ir prašvito naujas Sausio 13 Sekmadienio, Lietuvos laisvės rytas. Rusijos tankai pasitraukė nuo Vilniaus gatvių, likdami dar apsupę televizijos bokštą ir radijo bei televizijos administracinius pastatus. Mes laimingai ir su laisvės pakylėtais nukentėjusiais nuo okupantų laisvės gynėjais ankstų laisvės rytą sugrįžome į tuščias Kauno gatves. 10 valandą, pilnoje Kauno katedroje prieš šventas Mišias susirinkusiems pasakiau, kad Lietuva jau laisva. Tikinčiųjų džiaugsmo ašaros ir plojimai (radijas ir televizija dar buvo okupuoti prezidentės D. Grybauskaitės bendraminčių) ir skaičiau tikintiems ta proga laisvei pritaikytą padėkos Dievui Žodį.
Pagarbiai, vyr. LR kariuomenės kapelionas maj. A. Bulotas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą