dr. Algimantas Lebionka: Nepavykusi juodaodžių žydų integracija Izraelyje. Ar tai taps pamoka Briuseliui, Vatikanui, Lietuvai? 2 dalis

(…) Ir štai pasirodė, kad etiopų bendruomenėje aukštas lygis susirgimo AIDS, tuberkulioze ir hepatitu. Pirmas jų protestas prasidėjo dėl kraujo.

Aš buvau vieniša mama su dviem mažais vaikais. Vyras nemokėjo alimentų, mano darbo užmokestis buvo 1500 dolerių. Aš mokėjau už butą 450 dolerius per mėnesį, ir tai buvo siaubingas butas su lubomis, nuo kurių man ir vaikams ant galvų byrėjo tinkas. Aš negalėjau nupirkti buto, nes aš tam tiesiog neturėjau pinigų, aš verčiausi kaip išmanydama. Ir tuo pačiu metu aš štampavau etiopams nemokamą hipoteką. Jūs įsivaizduojate mano jausmus? Man net nedavė socialinio būsto, nors aš turėjau teisę. Man tiesiog pasakė: „Tu dirbi čia, ir gali pasakyti, kad davė saviškei apeidami įstatymą. Tu stipri, tu susidorosi?“ (…)

„Etiopijos žydus apgyvendino bendrabučiuose, juos mokė ivrito ir naudotis elektros įrenginiais, bet perėjimas iš akmens amžiaus į dvidešimtą daugumai tapo neįveikiamas. Nerandantys savo vietos šiame naujame pasaulyje žmonės įjunko į narkotikus, padažnėjo savižudybės atvejai nuo liūdesio, o taip pat prievartos prieš artimuosius. Iš rajonų, kur valdžia jiems pirko butus, ėmė bėgti gyventojai, parduodami savo namus už kapeikas – kainos staigiai ėmė kristi, todėl aš ten ir nupirkau, pinigų nebuvo per daug. Jų nepriiminėjo į darbą, nes jie neturėjo supratimo apie aštuonių valandų darbo dieną, nežinojo apie laikrodį, niekada nematė instrumentų. Kada mirdavo net ne giminė, o jų chamulos narys, tai buvo pateisinama priežastimi atsistoti ir išeiti į laidotuves senelės sesers trečios eilės sūnėno. Dar jie pamėgo alų ir greitai apgirsdavo nuo jo.

Apie etiopišką kraują

1996 metais įvyko toks atsitikimas: kuomet kareiviai masiškai davė kraują, vienas vaikinas pastebėjo, kad ant paketo su jo duotu krauju, medicinos broliukas užrašė „Etiopija“ ir atidėjo jį į šalį. Kaip po to paaiškėjo, buvo duotas slaptas sveikatos ministro įsakymas imti kraują, bet nenaudoti, nes etiopų bendruomenėje aukštas AIDS lygis. Ir jeigu testuoti AIDS kiekvienoje kraujo porcijoje, tai ji bus auksinė. Pigiau išmesti, neatkreipiant dėmesio.

Kareivis apie tai papasakojo Kneseto nariui, atstovaujančiam etiopų bendruomenę, ir išsiplieskė skandalas. Jeruzalėje įvyko kruvinas susirėmimas dešimčių tūkstančių etiopų su policija. Degė mašinos, demonstrantus vaikė vandens švirkštais. Jie rėkė: „Mus diskriminuoja! Mes atvykom kraujo šauksmo vedini, o jie...

Televizijoje vyko nesibaigiantys debatai tema: ar teisus sveikatos ministras, atidavęs įsakymą naikinti etiopų kraują. Buvo pateikti baisūs duomenys apie tai, kad ketvirtadalis bendruomenės yra apkrėsta AIDS ir hepatitu.“ (...)

Po šio įvykio visuomenė sunerimo. Tai, kad Izraelis paskendo prieštaravimuose, ir „lydymo katilo“ teorija nepasiteisino, numanė anksčiau, bet būtent dabar pas visas bendruomenes atsirado šaknų suvokimas. Jeigu anksčiau visi laikė save suniveliuotais „statytojais naujos visuomenės“, tai dabar į pirmą vietą išėjo pasididžiavimas dėl savo nepanašumo į kitus. Kaip grybai radosi įvairios bendruomenės ir rateliai ispanų, bulgarų ir kitų kalbų mylėtojų. Rusų teatras tapo geriausiu Izraelyje, o jauni etiopai abiejų lyčiu susipynė plaukus mažomis kasytėmis ir ėmė mėgžioti drabužiais ir maniera elgesį afro-amerikiečių, taip pat idealizuojantiems juodojo kontinento kultūrą. Manau, kad ir manierą apvertinėti ir deginti automobilius demonstracijų metu jie irgi pasiėmė iš afroamerikiečių.

2005 metais aš ėmiau dirbti darbo biržoje. Aš padėdavau bedarbiams, nemokantiems ivrito, apiforminti invalidumą. Pagrinde, tai buvo dviejų grupių žmonės: išeiviai iš buvusios TSRS vidutinio amžiaus su rinkiniu skaudulių, užleistų buvusioje tėvynėje, ir jauni etiopai, sergantys AIDS. (...)

2014 nutiko įvykis: į Knesetą atvyko mobili kraujo ėmimo stotis. Ir „greitosios pagalbos“ medikai kategoriškai atsisakė imti kraują pas repatriantę iš Etiopijos, deputatę Kneseto partijos „Eš Atid“ Pniną Tamno-Šatą. Po to paėmė, bet įspėjo, kad išmes.

Jau nuo sekančių metų repatriantai iš Etiopijos galės būti kraujo donorais su sąlyga, kad jie atvyko į Izraelį anksčiau nei prieš 10 metų. (…) Jūs vadinate tai rasizmu?

Etiopijos žydai buvo chemiškai kastruojami

1980 metais buvo nutarta repatrijuoti į Izraelį 100 000 Etiopijos juodaodžių žydų. Šiandien jų – 140 000. Gyvenimo realijos, tačiau, parodė, kad ši etninė grupė nesugeba integruotis į Izraelio visuomenę, nenori dirbti, gyvena iš pašalpų ir labai sparčiai dauginasi, t. y. niekuo nesiskiria nuo kitų afrikiečių.

Izraelis pripažino, kad sterilizavo šiuos Etiopijos žydus be jų sutikimo. Jiems buvo duodami, neva, „vitaminai“, jie vakcinuojami. Šiuo metu juodaodžių žydų perkėlimas į Izraelį nutrauktas ir aiškinama, kad juodaodžiai žydai genetiškai neturi nieko bendro su kitais Izraelio žydais.

Kol kas priverstinės imigrantų kastracijos galimybė tolerantiškai, t. y. praradusiai savisaugos instinktą visuomenei yra nepriimtina, bet tai neilgam: problemą teks spręsti. Milijardo negrų nesugebės priimti nei globalistų valdoma Prancūzija, nei Vokietija, net ir savo susinaikinimo kaina.

Izraelio pavyzdys akivaizdžiai parodo, kad negalima į Europą įsileisti afrikiečių, kad jie su savim neša ne tik akmens amžiaus kultūrą, daugybę ligų ir niekada nesiintegruos Europoje. Izraelio pavyzdys parodė, kad „lydymo katilo“ teorijos yra liberalų kliedesiai, kurie nieko bendro neturi su realybe.

Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje į valdžią save išsirenka siaurapročiai turto grobuonys, kurie nesupranta vertybių prioritetu, jomis neskaito valstybės ir šeimos institutų. Liūdina ir tai, kad krikščionių bažnyčios hierarchai, į Romos sostą atėjus žydui jėzuitui Bergoglio, užsiima bažnyčios autoriteto griovimu, pataikauja islamui, homoseksualizmo ideologijai, demoralizuoja krikščionių bendruomenę, todėl Europoje ji sparčiai tirpsta.