Vakar LTV džiaugsmingai paminėjo
bevizio režimo Gruzijos piliečiams į ES pradžią. Daug buvo
kalbėta apie lietuvių ryšius su Gruzija, dokumentinis filmas ta
tema parodytas. Svarbiausią, žinoma, paminėjo: labai džiaugėsi,
kad Landsbergio jaunesniojo pasaką gruzinų šešėlių teatras
parodė. Svarbu. Mes jo tatos „šešėlių teatrą“ jau 26 metus
stebime, kaip Lietuva, tarytum šešėliai, ne be jo pastangų
išsivaikšto, išbėgioja.
„Kokia didelė Lietuvai laimė, kad
Gruzija gavo bevizį režimą su Europa“, - džiaugėsi kažkokia
kalbanti LTV galva!
Aš, atvirai pasakius, taip ir
nesupratau, kurioje vietoje glūdi ta lietuvio laimė, kad gruzinai
gali važinėti be vizų? Ir kurioje vietoje glūdi eilinio gruzino,
kokio pavargusio inteligento, laimė važiuoti tris ar keturis
tūkstančius kilometrų į tą migrantų nušniaukštą Europą? Už
kokius „šišus“ jis ten važiuos, jei toje Gruzijoje nieko
neprichvatizavo ar nepavogė? Ar daug dažniau lietuviai į Ameriką
skraido? Kažkaip nepastebėjau tarp savo draugų to skraidymo į JAV
paūmėjimo, kai JAV bevizį įvedė. Štai Brazauskienė, kuri su
Brazausku viešbutį iš Lietuvos pavogė – toji
skraido dažnai. Vagims – paprasčiau.
Aš jau niekada nenuskrisiu į Gruziją.
Labai jau brangu Lietuvos nualintam pensininkui, kuriam reikia
galvoti kaip pramisti, o ne kaip į Gruziją skraidyti. O man taip
reikėtų ten nuvykti, nes ten liko mano jaunystės draugai -
žiobriai iš Tkibuli vandens saugyklos. O gal ten jų jau ir nebėra?
Vimba vimba L. |
Krentu į
prisiminimus
1972 metais pirmą kartą nuskridau į Gruziją. Mane, trečio kurso
studentą, ½ etato dirbantį LTSR MA „Zoologijos
ir Parazitologijos institute“ (dr. Ričardo Volskio
„Hifrobiologijos“ laboratorijoje) komandiravo į Gruziją ištirti
Tkibuli vandens saugyklos žiobrius. Institutas vykdė sąjunginę
programą „Rūšies tyrimas areale“. Gruzija buvo žiobrio Vimba
vimba rūšies arealo kraštiniame taške.
Apačioje Tkibuli miestas, o toliau - Tkibuli vandens saugykla, kurioje gyvena ten introdukuoti žiobriai |
Išbuvau
aš Tkibulyje, kuris už 45
kilometrų nuo Kutaisio (165 km
nuo Tbilisio), 2 savaites, jokių žiobrių ten vandens saugykloje
neatradau, net žvejų neatradau, bet pabuvojau Kaukazo kalnuose,
kalnų kaimelyje, grotose, alpių pievose. Taip ir bučiau pargrįžęs
tuščiomis, jei ne laimingas atsitikimas.
Viešbutis, kurio restorane Dievulis mane supažindino su režisieriumi Rezo |
Priešpaskutinę
dieną prieš man sugrįžtant į Vilnių labai nelaimingas sėdėjau
vienut vienutėlis didžiuliame Tkibuli viešbučio (nuotrauka)
restorane. Dievulis pasigailėjo vargšo studento ir į restoraną
atvedė TSRS liaudies artistą, tenykščio dramos teatro vyr.
režisierių Rezo (pavardės neatsimenu, visi vadino tik vardu),
kuris buvo ir Tkibuli futbolo komandos „Mešachte“ (Žaidė toje
pačioje 1-je lygoje su Vilniaus „Žalgiriu“) klubo vadovu. Rezo
atėjo dar su 3 draugais, man atsiuntė nuo savo stalo butelį vyno,
aš jiems du (tokios kalniečių vaišingumo tradicijos), tada mane
pasikvietė prie savo stalo, tada perėjome į atskirą kabinetą,
tada dar į kitą, visai prabangų, kur buvo televizorius. Vyko
Tbilisio „Dinamo“ ir Jerevano „Ararato“ futbolo komandų
rungtynės, jas žiūrėdavo visa Gruzija ir Visa Armėnija.
Šiam dramos teatrui vadovavo mano draugas ir geradėjas Rezo |
Sekančią
dieną nuvykau į teatrą (nuotrauka) pas Rezo, papasakojau išsamiai
savo vargus. Jis paskambino kelis kartus keliais telefonais ir viską
susitarė. Jis man pasakė: pasakyk, kad tu nuo Rezo.
Visos
durys stebuklingu būdu atsidarė...
Kitais
metais į Vilnių atvežiau 200 žiobrių iš Tkibuli, taip buvo
parašyta monografija apie „Žiobrį jo areale“, o toje
monografijoje buvo mano parašytas skyrius apie Tkibuli vandens
saugyklos žiobrio biologiją.
Ačiū
tau, Rezo! Linkėjimai jums, Tkibuli
žiobriai!
Monografijos apie
Tkibuli žiobrį nuoroda: http://search.rsl.ru/ru/record/01006972486
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą