2018-01-30

Du skirtingi požiūriai į žydų „Holokaustą.“ (tęsinys)




Straipsnio pradžia:


Žydai Vokietijos ginkluotose pajėgose

Tai skamba nenatūraliai ir netikroviškai, bet istorinė tiesa tai, kad 150 tūkstančių žydų kilmės kareivių tarnavo hitlerinėje kariuomenėje (Шимон Бриман, “Еврейские солдаты Гитлера”).

Žydai tiktai pagal tėvą ar tiktai pagal motiną ir neišpažįstantys judaizmą nebuvo skaitomi žydais — jie buvo taip vadinami „mišlinge“.

Dešimtys tūkstančių tokių „mišlinge“ ramiai gyveno nacistinėje Vokietijoje. Jie buvo šaukiami į tarnybą Vermachte ir į Liuftvafe įprastiniu keliu. 1944 metų sausio mėnesį Vermachto kadrų skyrius sudarė sąrašą 77 aukštų karininkų ir generolų, „sumaišytų su žydų rase arba susituokusių su žydėmis“. Tarp jų — 23 pulkininkai, 5 generolai-majorai, 8 generolai-leitenantai ir 2 pilni armijos generolai.

Prie šio sąrašo galima dar pridėti 60 aukščiausių Vermachto karininkų ir generolų pavardžių, aviacijos ir laivyno, įskaitant 2 feldmaršalus. Skaitoma, kad visoje Trečiojo Reicho viršūnėlėje tiktai Geringas neturėjo žydų kraujo priemaišų.


Šimtai „mišlinge“ buvo apdovanoti už drąsą Geležiniais kryžiais. 20 žydų kilmės kareivių ir karininkų buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho apdovanojimu — Riterio kryžiumi.

Tarp žydų, užimančių aukštą padėtį nacistinėje Vokietijoje, pirma vieta, be abejo, tenka feldmaršalui Edvardui Milchui — antram žmogui Liuftvafėje po Germano Geringo. Kada pas „storą Germaną“ atskubėjo susijaudinę gestapininkai su „kriminalu“ ant jo pavaduotojo, reichs-maršalas ėmė šaukti ant jų ir pasakė frazę, tapusią populiaria: „Aš sprendžiu, ką skaityti žydu!” Milchą skubos tvarką titulavo „garbės ariju“.

Procesas „arijizacijos“ kai kada vyko labai greitai. Gestapininkai, užuodę, kad freilein Kunde — virėja, atsiųsta fiureriui rumunų maršalo Antonesku, — žydė, nedelsiant pranešė apie tai „šefui“. Nei kiek nesutrikęs, Hitleris jiems atsakė: „Na ir kas? Kam trukdyti mane dėl smulkmenų? Nejaugi patys negalite sumoti, ką reikia daryti? Ariizuokite ją!” (Алан Абрамс. “Специальное обращение”. Нью-Джерси, 1985 г.).

Jaunas 30 metų Amerikos žydas Brajanas Markas Brig užfiksavo 1200 pavyzdžių „mišlinge“ tarnybos (kareivių ir karininkų) vermachte. Iš tūkstančio šių frontininkų buvo deportuoti 2300 žydų giminių. Štai koks paradoksas: vaikai ir anūkai internuotų žydų kariauja Hitlerio pusėje. Po karo jie galėjo ramiai išvykti į Izraelį pagal Izraelio įstatymą apie sugrįžimą.

„Kiek gi žydų bendradarbiavo su naciais?“ — klausia jau minėtas Brain Brig, pasidarbavęs archyvuose ir pasibaisėjęs tuo, kad „šimtai žydų kilmės karininkų gavo labai aukštus apdovanojimus už heroizmą nacistinėje kariuomenėje“. Vargu ar Brigui pavyks gauti tikslų atsakymą į šį klausimą.

1949 metų spalio 26 dieną tarybinių organų buvo suimtas tūlas Gutgari Grigorjevič, 1920 metų gimimo, nepartinis. Tarybiniuose dokumentuose apie jį buvo parašyta taip: „Kaltinamas tėvynės išdavyste. Būdamas Tėvynės karo fronte, 1941 metais sunaikino komjaunimo bilietą, metė ginklą ir perėjo pas vokiečius. Būdamas karo belaisvių stovykloje Biala-Podliaska (Lenkija), prisistatė „folksdoič“, po ko buvo nukreiptas į mokomąją „SS“ stovyklą į Travnikus. Tris metus tarnavo stovyklos komendanto adjutantu ir vokiečių kalbos vertėju, aktyviai dalyvavo masiškai naikinant taikius piliečius ir žvėriškai mušė kalinius. 1944 metų rugsėjo mėnesį, artėjant tarybinei kariuomenei, pabėgo į Vakarus“.

SS stovykla „Travniki“ — tai vieta, kur buvo mokomi kolaboracionistai iš karo belaisvių, savanorių, o taip pat vokiečiai-folksdoiche iš okupuotų Rytų Europos teritorijų. Šie žmonės buvo mokomi saugoti koncentracijos stovyklas. Sprendžiant iš prisiminimų, jie buvo labai žiaurūs. Matomai, vokiečių kalbos žinojimas labai pravertė Gutgari bendravimui su vokiečių vadovybe ir kursantais iš sovietinių teritorijų.
Žydai-kapo

Po karo Izraelyje, kad įžeisti kitą žydą, vadindavo jį pačiu blogiausiu žodžiu „kapo“. Kapo — tai privilegijuotas kalinys fašistinėse Vokietijos koncentracijos stovyklose, dirbęs administracijai ir prižiūrėjęs paprastų kalinių kasdienį gyvenimą. Kapo vykdė prižiūrėtojo funkcijas. Pagal hierachiją „kapo“ buvo žemiau „oberkapo“, bet aukščiau „brigadininko“ (darbo grupių vyresnieji).

Į kapo kaliniai ėjo, suprantama, ne dėl idėjinių sumetimų, o išimtinai norėdami pagerinti savo egzistenciją. Kapo aktyvas pasipildydavo pagrinde žydais, nusikaltėliais, rečiau – stovyklų veteranais. Ne retai tarp kapo buvo homoseksualistai, o taip pat komunistai (kaip taisyklė – žydai), perkelti iš okupuotų teritorijų ir besistengiantys išeiti iš rėmų pačios žemiausios pakopos stovyklos hierarchijos laiptuose. Dėl bendradarbiavimo su nacistine administracija, kapo nebuvo ypač gerbiami, bet turėjo valdžią prieš paprastus kalinius.

Privilegijos leido kapo egzistuoti daig-maž normaliai: jie gyveno centriniu būdu šildomose patalpose, gaudavo pagerintą maitinimą (tame skaičiuje dėka galimybės skirstyti skiriamus visiems kaliniams produktus savo naudai), dėvėjo civiliais drabužiais ir avėjo gera avalyne. Mainais į šituos režimo palengvinimus koncentracijos stovyklos vadovybė laukė iš kapo žiaurių ir efektyvių veiksmų santykiuose su paprastais kaliniais, palaikymą griežčiausios drausmės, įvykdymą darbo normų naudojant grasinimus ir mušimą.

Aktyvas, kaip taisyklė, buvo toks pats žiaurus paprastiems kaliniams, kaip ir stovyklų nacistinė apsauga. Kapo-žydai labai bijojo, kad už nepakankamas pastangas juos gali perkelti atgal pas paprastus įkalintuosius, ir todėl nesigailėjo ne tiktai gojų, bet ir savos tikybos asmenų. Jie buvo ginkluoti vėzdais.

Valdžią žmonėms žydai-kapo galėjo naudoti savo menkoms pramogoms. Štefan Ross, įkūrėjas holokausto muziejaus Naujojoj Anglijoje (JAV regionas), tvirtina, kad 20 procentų žydų-žydų kapo buvo homoseksualistai. Pats Ross penkis metus buvo įkalintas nacistinėse stovyklose, ir būdamas vaiku patyrė seksualinį priekabiavimą iš žydų sargybinių pusės. Jie mušė jį, vertė su jais atlikti oralinį seksą. Gali būti, kai kurie kapo iki koncentracijos stovyklos nebuvo homoseksualistais-pedofilais, bet gyvenimas be moterų, lengva galimybė pasinaudoti tokiomis seksualinėmis paslaugomis, o taip pat stovyklos atmosfera padarė iš jų tokius gyvius.

Kai kada stovyklos vadovybė darė kapo-žydus prižiūrėtojais vokiečių kaliniams. Tuo nacistai bandė pažeminti vokiečių kalinius, suprask, jūs tokie menkystos, kad jums komanduoja žydai.

Vokiečio-komunisto Bernhardo Kandto prisiminimais, praeityje Maklenburgo landtago deputato, o
vėliau patekusio į Zakselhauzeną, apie SAW-arestantų darbą: „Mes turėjome užpilti ant miško dirvos šėšis metrus smėlio. Miškas nebuvo iškirstas, ką turėjo padaryti speciali kariuomenės komanda. Ten buvo pušys, kaip aš dabar prisimenu, kurioms buvo po 100-120 metų. Nei viena iš jų nebuvo nukirsta. Kaliniams neduodavo kirvių. Vienas iš vaikų turėjo užkopti į patį pušies viršų, pririšti ilgą virvę, o apačioje du šimtai vyrų turėjo ją traukti. „Paėmėm! Paėmėm! Paėmėm!“. Žiūrint į juos, ateidavo mintis apie statybą Egipto piramidžių. Prižiūrėtojai (kapo) pas tuos buvusius vermachto tarnautojus buvo du žydai: Volf ir Lachman. Iš iškarčiuotų pušų šaknų jie iškirto du vėzdus ir paeiliui daužė šitą vaiką... Taip per pasityčiojimus, be kastuvų ir kirvių jie išrovė su šaknimis visas pušis!“.

Pagal prisiminimus, kaliniai po to neapkentė visą žydų naciją... Holokausto propagandistas Eli Vizel su pasididžiavimu pažymi: „stovyklose buvo žydai kapo kilę iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Gruzijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Lietuvos. Tarp jų buvo krikščionys, judėjai ir ateistai. Buvę profesoriai, pramoninkai, dailininkai, prekybininkai, darbininkai, politikai ir dešinieji, ir kairieji, filosofai ir žmogaus dvasių tyrinėtojai, marksistai ir humanistų pasekėjai. Ir žinoma, papuldavo ir tiesiog nusikaltėliai. Bet nei vienas kapo nebuvo anksčiau rabinu“.

Net kada artėjo greitas sąjungininkų išlaisvinimas. Dauguma žydų-kapo geriau elgtis su saviškiais nepradėjo. Net baimė būti nubaustiems dėl bendradarbiavimo su nacistais nebaugino tokių kapo. Pagal prisiminimus Izraelio Kaplano, karo pabaigoje vokiečiai varė žydus iš koncentracijos stovyklų į Vokietijos gilumą. Pats Kaplanas buvo kolonoje, kuri vykdė „maršą į Tirolį“ ir pateko į koncentracijos stovyklą Allach – išorinė Dachau stovykla, kur iki to žydų nebuvo visai (koncentracijos stovykla buvo skaitoma ne žydų).

1945 metų balandžio mėnesį dalis žydų buvo nusiųsta toliau, o maždaug 400 žydų liko Allache (pagrinde tai buvo išeiviai iš Vengrijos ir nedaug iš Lenkijos). Iki penktadienio balandžio 27 kiekis žydų pasiekė 2300 žmonių.

Su Vokietijos krachu santykiai su žydais ėmė kaistis – esesininkai nustojo užeidinėti į žydų stovyklos dalį, apribojo savo veiklą išorės apsauga, o vadovavo per savo ištikimus pagalbininkus, – žydų seniūnus, kapo ir kitus. Žydų stovyklos dalies kapo taip pat liovėsi užeidinėti į bendrus blokus, užpildytus ligoniais ir mirštančiais kaliniais. Pas SS sargybinius iškilo nauja problema – kaip išvengti bausmės, pabėgti, ištirpti.

Žydų buvo labai daug, o barakų viso 5 vienetai. Blokuose buvo baisiai ankšta, ligoniai gulėjo greta su sveikais ir užkrėsdavo juos, žmonės buvo išsekę ir jų imuninė sistema tokia silpna, kad jie greitai mirdavo. Čia pasireiškė esmė kai kurių kalinių žydų – jausdami greitą išlaisvinimą, jie stengėsi išgyventi net sąskaita mirties kitų kalinių. Daugumoje tai buvo žmonės, jau susitepę bendradarbiavimu su nacistais. Todėl, kad išgyventi, žydai kolaborantai, kaip sveikiausi ir stiprūs, užgrobė vieną baraką tiktai sau. Jų buvo 150 žydų-kapo, stovyklos raštininkų, seniūnų ir kitų vokiečių patarnautojų. Antrą baraką užgrobė žydų gydytojai iš Vengrijos, kur laikė savo protežė apsimetusius ligoniais. Trijuose likusiuose barakuose tilpo 2000 „paprastų“ žydų, esant bendrai barako talpai 600 žmonių.

Sprendžiant iš prisiminimų, pas gyvuosius nebuvo jėgų išmesti į lauką lavonus... Bet ir šioje baisioje situacijoje tarp žydų atsirado žmonės, kurie vardan išsigelbėjimo ėmėsi įvairių niekšybių: grupė apsukrių žydų kalinių, atvykusių iš įvairių šalių ir stovyklų, greitai susitarė it paskelbė save „žydų blokų policija“. Bet vietoj suteikimo pagalbos ir įvedimo tvarkos tarp ligonių, izoliacijos mirusių jie atskyrė sau dalį vieno iš trijų barakų, numetę ligonius nuo gultų, ir įrengė sau erdvę aikštelę. Po to paėmė sau teisę skirstyti maistą ir, suprantama, sau ėmė daugiau. Tuo jų funkcijos ir pasibaigė. Tačiau po išlaisvinimo, balandžio 30 dienos ryte, jie paskelbė save pagrindiniais ir svarbiausiais žydų kaliniais.

Realūs faktai liudija apie pogrindininkus tarp kapo darbo stovykloje Treblinka. Ten pogrindinei organizacijai vadovavo esesininkų gydytojas J.Choronžickij ir vyriausias kapo inžinierius Galevskij, naikinimo sektoriuje pogrindininkams vadovavo buvęs Čekoslovakų armijos karininkas Z.Bloch. Tarp vadovybės buvo ir kiti žydai-kapo ir darbo grupių vyresnieji.

Be nuosavų prižiūrėtojų, kaliniai-žydai dažnai buvo įvairiais naudingais nacistų patarnautojais ir pagalbininkais. Prarasti savo vakantinę vietą jie bijojo taip pat, kaip ir  mirties. 

Buvo paprasti parankiniai, surenkantys grupes, o taip pat kvalifikuoti dailidės, akmenskaldžiai, kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, gydytojai, pagalbiniai darbininkai ir t.t., aptarnavimui stovyklos ir kito personalo. Buvo žydai ir garsiojo gydytojo Mengele komandoje.

Tęsinyje: Nacistai apdovanoja žydus medaliais

Straipsnio pradžia:

Antonas Blaginas – rašytojas, Rusijos rašytojų sąjungos narys.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą