2019-04-23

Istorijos bėgyje Lietuva tapo „žydų rojumi“, bet ne lietuvių



Lietuviai jau LDK laikais buvo paversti vergais, o į Lietuvių žemes iš Vakarų Europos atsikraustę žydai mūsų kunigaikščių buvo padaryti bajorais, lietuvių ponais. Lenkijos-Lietuvos valstybių unija viduramžiais buvo vadinama „žydų rojumi“.

Žydai į Lietuvą ėmė kraustytis valdant kunigaikščiui Gediminui, o kunigaikštis Vytautas dosniai žydams dalino privilegijas: Trakų žydams1388 m. birželio 24 d.; Bresto (Brastos) –1388 m. liepos 21 d.; 1388–1389 privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams.

Wikipedijoje rašoma: „Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.



Rusijos rašytojas Anton Blagin apie žydų atsiradimą Lenkijos-Lietuvos karalystėje rašo: „Kad greičiau užpildyti šį lenkišką rojų žydais (kaip aškenaziais, taip ir sefardais), Šventosios Romos imperijos valdovai ėmė perkelti juos (deportuoti) į Lenkiją iš Vokietijos 1346 metais, iš Prancūzijos po 1394 metų, iš Austrijos po 1420, iš Ispanijos po 1492, iš Portugalijos po 1497 metų,... Suprantama, visas šitas Lenkijos užpildymo žydais procesas buvo kontroliuojamas Šventosios Romos imperijos: Romos-katalikų bažnyčios ir Habsburgų šeimos imperatorių.“

XVI a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų, XVI a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.“

Kai tik dalis „Žydų rojaus“ 1791 metais įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, Jakaterina II nustatė žydams sėslumo ribas.

Lietuviai iš baudžiavos buvo išlaisvinti tik 1861 metais, jų ir žydų teisės buvo suvienodintos. Lietuviams buvo leista keltis į miestus. Taip pat buvo panaikinta cechų sistemą ir lietuviai laisvai galėjo užsiimti amatais. XIX a. I pusėje žydai sudarydami apie 10 % Lietuvos gyventojų valdė apie 80 % pramoninės gamybos ir prekybos. Vilniuje 1897 m. žydų buvo 63 841, – 40 proc. visų gyventojų.

Per 500 žydų gyvenimo Lietuvoje metų niekas nepasikeitė. 2017 metais ir vėl žydams, jų vaikams ir anūkams godžių žydų pinigams Lietuvos valdovų buvo suteikta privilegija „išimties tvarka“ gauti Lietuvos pilietybę, bet ne lietuviams. Iki 2019 metų tokių „išimčių“ žydams jau buvo padaryta 20.000. 

Dar viena fantastinė privilegija žydams, kurią garantuoja eksteritorinis 2018 metų JAV įstatymas 447 Just dėl žydų turto prarasto valdant totalitariniams režimams grąžinimo. Ne lietuviams, ne lenkams, ne, tik žydams. Už tai, kad Lietuva buvo okupuota „totalitarinių režimų“, jų apiplėšta, dabar privalės už svetimas nuodėmes atsakyti savo turtu. Štai tokia yra JAV žydų, tarp kurių didelė dalis yra „litvakai“, atsidėkojimas už 500 metų užtrukusią ponišką žydų viešnagę Lietuvoje, už šimtmečius trukusį Lietuvos-Lenkijos valstybėje „žydų rojų“, kur apiplėšdami skolinimo procento pagalba lenkus ir lietuvius žydai ir sukaupė didžiulius turtus.


2017 metų spalio 31 dieną konservatoriai užregistravo pasiūlymą 2019 metus paskelbti Lietuvos „Žydų metais“. Pranešime spaudai buvo sakoma: „Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu išgyventų skaudžių tragedijų būtina įtvirtinti nedviprasmišką visuomenės ir valstybės santykį su Holokausto tragedija ir Lietuvos žydų bendruomene, juolab, kad pastaroji Lietuvai suteikė daug iškilių asmenybių. Siekdami parodyti pagarbą žydų bendruomenei ir kurdami artimesnę bendrystę su žydų tauta siūlome 2019 metus paskelbti Lietuvos žydų metais".

Tik kam vieni „žydų metai“, jei, su pertrauka dėl hitlerinės okupacijos, mes, lietuviai, „žydų metus“ jau švenčiame 500 metų, nes visą tą laiką žydai Lietuvoje buvo ponai, o lietuviai – jų engiami šabesgojai ir vergai-baudžiauninkai, nustumti į patį visuomenės dugną.

Ar šis žydų apsigyvenimas Lietuvoje buvo naudingas lietuvių tautai? Atsakymas vienareikšmis – lietuvių tauta šis bendras gyvenimas naudos neatnešė. Greičiau, buvo žalingas. Žydams priešingai – nuėjo į naudą, Lietuvos žemėse susiformavo žydų tautos elitas – „litvakai“, kurie šiandien realiai valdo ir JAV ir ES, ir, žinoma, Rusiją su Ukrainą. Jų neužvaldyta liko tik, ko gero, Kinija.

Per 500 metų lietuvių tauta buvo praktiškai sunaikinta, prarado milžinišką savo gyvenimo arealą, prarado lietuvišką aristokratiją, dauguma ir kalbą. 20 amžių mes pasitikome būdami ant išnykimo slenksčio ir tik stebuklas mūsų tautą išgelbėjo – Spalio bolševikinė revoliucija Rusijoje, kurią irgi organizavo žydai. Ačiū jiems.

Istorinė tiesa, kad kiekviena valstybė, kurioje apsigyvendavo žydai, ilgainiui sunykdavo. Dooglas Reed nuomone, nebuvo tokios valstybės ar imperijos, kurioje apsigyvenę žydai jos nesugriautų.

1886 metais išleistoje Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (žydų Prancūzija) rašoma, kad Prancūzijos klestėjimas prasidėjo tada, kai karalius Pilypas IV Gražusis (1268–1314), susipažinęs su Talmudo tekstu, kuris visus ne žydus traktuoja kaip gyvulius, 1306 metais išvarė žydus iš Prancūzijos.

Po Liudviko XIV mirties, žydams vėl atėjus į Prancūziją, ši valstybė ėmė silpti, prasidėjo žydų sukeltos revoliucijos, karai, po kurių, po Napoleono Bonaparto karų, visos Europos kapitalas ir Valdžia pateko į žydų rankas. Prasidėjo Rotšildų dominavimo epocha.



Apie Lenkijos-Lietuvos karalystės sugriuvimo priežastį Drumont rašė (psl.35): „Albert Kon „Izraelio Sąjunga“ posėdyje pasakė: „Kodėl vyksta, klausiame mes savęs, kad Rusijoje ir Lenkijoje priskaičiuojama 3 milijonai žydų, tuo metu kai Prancūzijoje jų yra viso 120.000, Anglijoje 60.000, Italijoje 45.000? Kad surasti atsakymą, reikia kreiptis į XII a. pradžią, į liūdną Kryžiaus karų epochą ir viduramžius. Iki XIV a. Prancūzijoje buvo 800.000 žydų, kurie dėl visos eilės įvairių priežasčių buvo priversti pasitraukti pirma į Vokietiją ir prie Reino krantų, o religinių persekiojimų metu – į Lenkiją; ši pastaroji, tuo metu buvo didelė valstybė, suteikė pilną laisvę mūsų vienatikiams, persekiojamiems visur kitose vietose panašiai į laukinius žvėris. Jų įtaka pasidarė tiek dominuojanti, kad vieną kartą, kada aukštuomenė ir didikai susirinko po karaliaus mirties, pagal konstituciją, kad išrinkti naują valdovą ir negalėjo pasiekti susitarimo dėl pasirinkimo, laikinu karaliumi išrinko rabiną Šaulą Valį – žydą, garsų savo protu ir sąžiningumu, su teise paskirti tą, kuris galiausiai turėjo būti Lenkijos karaliumi. Ir tokiu štai būdu žydas, protėvis Londono pavardės Samuel, vienai nakčiai buvo Lenkijos karalius“. Atsakymas į tokį klausimą nėra sunkus. Prancūzija todėl ir išvarė žydus, nes jų buvo 800.000. Ji tapo didingiausia Europos nacija, būtent pasekoje to, kad išvarė juos. Priėmusi šiuos žydus, Lenkija, buvo pasmerkta sąmokslams ir anarchijai, nustojo egzistuoti kaip valstybė. Ir dabar Prancūzija eina į savo žūtį tiktai todėl, kad, savo ruožtu, priėmė šiuos lenkiškus žydus.“

1877 metais didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis rašė: „...Žydų revoliucija turi prasidėti nuo ateizmo, todėl kad žydams reikia nublokšti tą tikėjimą, tą religiją, iš kurios kilo doroviniai pamatai, padarę Rusiją ir šventa ir didžia! (...) Maištas prasidės nuo ateizmo ir visų turtų grobimo, ims degraduoti religiją, naikinti šventyklas ir versti jas kareivinėmis, tvartais, užlies pasaulį krauju ir po to patys išsigąs. Žydai pražudys Rusiją ir vadovaus anarchijai. Žydas ir jo kagalas – tai suokalbis prieš rusus. Numatoma baisi, kolosali, stichinė revoliucija, kuri sukrės visas pasaulio karalystes pakeisdama šio pasaulio veidą. Bet tam prireiks šimto milijonų galvų. Visas pasaulis bus užlietas jūromis kraujo“ Šaltinis. (Достоевский Ф. М. Дневник писателя. / Сост., комментарии А. В. Белов / Отв. ред. О. А. Платонов. — М.: Институт русской цивилизации, 2010. — 880 с.).

Visa tai, apie ką rašė F.Dotojevskis, išsipildė po 40 metų.

Nuorodos:
http://www.controversyofzion.info/Controversybook/reeedcontrov.pdf






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą