Kvaili lietuviai veža negrus į Lietuvą, o protingi žydai juos deportavo, bet … staiga ir jie sukvailiojo, tvirtinama, kad tik laikinai

Priminsiu problemos esmę. 

SNO duomenimis, iš Afrikos atvykėlių tarpe tėra 2 procentai tikrų pabėgėlių, bet nepaisant to, Italija juos padaro „pabėgėliais“ ir siunčia Lietuvos bepročiams. Negrų ir arabų vežimas į Lietuvą yra mūsų tautos genocidas, nes šis globalistų suplanuotas, reguliuojamas ir finansuojamas kitų rasių ir tautybių žmonių gabenimas į Europą atitinka SNO duotą genocido apibrėžimą. Mūsų kaimynė Lenkija, Čekija ir Vengrija atsisakė paklusti Europos komisijos reikalavimui priimti migrantus iš trečiųjų šalių pagal kvotas.  

Kaip Izraelis sutvarkė afrikiečių imigracijos problemą  

Afrikos nelegalai ėmė veržtis į Izraelį 2006 metais, kai į šalį atvyko 200 sudaniečių. Greitai jiems iš paskui atvyko jų giminės, o taip pat dezertyrai iš Eritrėjos kariuomenės. 2007 metais kas mėnesį Izraelio sieną jau kirsdavo po 600 migrantų, tarp kurių tik ketvirtadalis buvo tikri pabėgėliai iš Darfuro. 2007 metų gale šalyje jau buvo 8000 afrikiečių. Imigrantų srautas augo. Nuo 2008 iki 2011 metų į Izraelį prasiskverbė 45000 nelegalių migrantų, pagrinde iš Eritrėjos. Ėmė protestuoti Telavivo gyventojai ir protingų žmonių šalies vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių. Per rekordiškai trumpą laiką buvo pastatyta 140 kilometrų siena, kuri kainavo 400 milijonus dolerių, Ši investicija atsipirko su kaupu, nes nuostoliai dėl imigrantų būtų daug didesni. Jeigu 2012 metais į Izraelį atvyko 6357 nelegalių imigrantų, tai po metų — viso 36.   

Naujai atvykstantiems skyrė griežtai saugomą kompleksą Sachnorim Negev dykumoje. 2012 pradžioje beveik visus šio komplekso įkalintus „pabėgėlius“ pervedė į Cholot — naują nelegalių migrantų laikymo centrą. Tuometinė Vidaus reikalų ministro pavaduotoja Faina Kiršenbaum pasakė, kad bus „tęsiama humaniško elgesio politika su nelegalais, prasiskverbusiais į Izraelį ieškant darbo, tuo pačiu metu daroma viskas, kad jie išvyktų iš šalies“.

Išstūmimo kursas 

2012 metais Izraelyje jau buvo 54 tūkstančiai imigrantų, priemiesčiuose ėmė formuotis jų geto. Esminė problema — migrantų statusas: beveik visi pateikė prašymus dėl politinio prieglobsčio, bet vyriausybė vengia juos pripažinti politiniais pabėgėliais, ir linkusi kalbėti apie „ekonominius infiltrantus“, „darbo“ migrantus. Tai daroma, kad jiems negaliotų Izraelio 1951 metais pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių, pagal kurią tokiems žmonėms turėtų būti suteikiamas prieglobstis. Nesant galimybės deportuoti šiuos „pabėgėlius“ Izraelio valdžia maksimaliai apsunkina jų gyvenimą Izraelyje, kad šie laisvanoriškai išvyktų namo. Migrantams yra duodamas laikinas leidimas gyventi šalyje, kurį reikia atnaujinti kas trys mėnesius. Tai jiems leidžia likti šalyje, bet nesuteikia juridinės teisės dirbti ir gauti socialinių tarnybų teikiamas paslaugas. Migrantai ne kartą rengė protesto akcijas, bet šalies valdžia į tai reaguoja griežtai. Policija gavo teisę sulaikyti bet kurį afrikietį, kurį įtaria nusikaltus, metams laiko be kaltinimo pateikimo.

Premjeras Benjaminas Netanyahu pasakė: „Tai ne pabėgėliai, o žmonės, pažeidžiantys įstatymus, ir su jais elgiasi pagal įstatymus“. Vienas iš naudojamų būdų išstūmimo migrantų iš šalies yra delsimas nagrinėti prašymą dėl politinio prieglobsčio. Izraelyje prieglobstis suteikiamas tik 0,2 procentams Eritrėjos piliečių, Lietuvoje – 100%. Yra papildoma problema su deportavimu į Sudaną ir Eritrėją. Eritrėjoje repatriantų laukia persekiojimai, o su Sudanu Izraelis neturi diplomatinių santykių. Izraelis aktyviai padėjo Sudano sukilėliams, kurie Sudano pietuose  2011 metais įkūrė nepriklausomą valstybę Pietų Sudaną ir nedelsiant su juo užmezgė diplomatinius santykius. Tenai ir buvo išsiųsta apie tūkstantis migrantų iš Sudano išimtinai laisvanoriškai, kaip tvirtino Izraelis. Jiems buvo nupirkti lėktuvo bilietai ir išmokėta po 1000 dolerių grynais. Po to Izraelyje liko ne daugiau 60 išeivių iš Pietų Sudano. Šią deportacijos schemą Izraelis ėmė taikyti ir „pabėgėliams“ iš kitų Afrikos valstybių. Jiems siūloma po 3500 dolerių grynais ir lėktuvo bilietas namo arba į trečiąją Afrikos šalį: Ruandą arba Ugandą, kurios gavo materialinę paramą iš Izraelio. Atvykę į šias šalis afrikiečiai dažniausiai bando bėgti dar kartą, tik jau dabar į Europą.

Izraelio migracijos tarnybų duomenimis į trečiasias šalis nuo 2014 metų buvo deportuota 7000 afrikiečių. Nepaisant to 2015 metais jų Izraelyje vis dar jų buvo 42 tūkstančiai. 2016 metais iš Izraelio savo noru išvyko 2700 migrantų iš Afrikos. Tai 700 žmonių daugiau negu 2015 metais. Per tą patį laiką į šalį prasiskverbė 18 nelegalų iš Afrikos. Buvo pranešta, kad Izraelis artėja prie susitarimo su trečia Afrikos valstybe, kuri sutinka priimti imigrantus iš Sudano ir Eritrėjos. Pagal šią sutartį bus galima išsiųsti ne tik pačius nelegalus, bet ir jų šeimas.

Tai kas atsitiko protingiems žydams? 

Aukščiausias Izraelio teismas šiandien nutarė, kad negalima išsiųsti nelegalus prieš jų valią į „trečią šalį,“ kur jiems negresia pavojus, ir negalima jų laikyti stovyklose.

Teismas nagrinėjo ieškinį dviejų Eritrėjos gyventojų ir penkių Izraelio žmogaus teisių gynėjų organizacijų, pripažino išsiuntimą į „trečią šalį“, tiktai jei tai daroma su paties migranto-nelegalo sutikimu. Jeigu nelegalas atsisako, valstybė neturi teisės jį patalpinti į režiminę įstaigą daugiau kaip dviem mėnesiams, nutarė teisėjai. Tai sukėlė ministrų kabineto nepasitenkinimą.

Procedūra „deportacijos susitarus su trečiąja šalimi“ buvo vyriausybės išrasta 2011 metais su tikslu surasti šalis, kurios atitiko reikalavimams dėl deportuojamų saugumo (nevyksta karas, masinės riaušės ir t.t.), ir susitarti su jais dėl išsiuntimo galimybės ten nelegalų mainais į finansinę pagalbą. Tuo pačiu teismas nutarė, kad nelegalai laisvanoriškai nesutinkantys su deportacija, turi būti laikomi uždaro tipo stovyklose ir negeli gyventi laisvėje.

Nuo 2013 metų tūkstančiai nelegalų buvo išsiųsti namo – pagrindinai tai eritrėjiečiai, kurie dešimtųjų pradžioje Izraelyje buvo dešimtys tūkstančių. SNO paskelbė Eritrėjoje humanitarinę katastrofą, todėl Izraelis neturėjo teisės išsiusti atgal migrantų, pretenduojančių į pabėgėlių statusą. Vyriausybė oficialiai neįvardina šias šalis, bet, sprendžiant iš visko, tai Ruanda ir Uganda.  

Teismo nutarimas dėl nelegalų: Telavivas įtūžęs, vyriausybė apmastymuose

Pietų Telavivo gyventojai, komentuodami Aukščiausiojo teismo nutarimo teisingumą dėl migrantų deportacijos, pareiškė, kad kiekvieną šeštadienį rengs demonstracijas prie Aukščiausio teismo pirmininkės namų. „Jeigu ji nusprendė juos palikti pas mus, mes ateisime pas ją“, - pagrasino kovos su nelegalia imigracija štabo aktyvistai.

Teisingumo ministrė Aelet Šaked pažadėjo, kad vyriausybė pakeis įstatymą tokiu būdu, kad jame būtų numatyta galimybė išsiųsti nelegalus į bet kokią šalį, į kurią numatys vyriausybė, visai be jų sutikimo.