Kaip bumerangas sugrįžo į Ameriką
mada griauti paminklus: iki šiol juos griovė pagal Amerikos
nurodymą Sadamui Huseinui Bagdade, Dzeržinskiui Maskvoje, Leninui
Kijeve, rusų kareiviui-išvaduotojui Taline ir Varšuvoje. O dabar
mada sugrįžo namo – į Ameriką.
Visais šiais atvejais prasmė viena ir
ta pati – kova už hegemoniją. Nugalėtojai griauna nugalėtųjų
paminklus. O nugalėtieji piktai murma, bet nieko negali padaryti.
Jungtinėse Valstijos hegemonija –
liberalų rankose, bet ne pas taikius žolės mėgėjus ir vyriškų
afedronų, o kovinių liberalų, užgrobiančių ir naikinančių
valstybes su „žmogaus teisių“ lozungu. Jų pagrindinis priešas
– paprastas amerikietis, rednecks (raudonkaklis), amerikiečių
darbininkų klasė. Kad jam pakiaulinti, jie net naujausiame
lėktuvnešyje pastatė vien unitazus ir nei vieno pisuaro – kad
būtų patogiau transgenderiams ir kad įsiutinti darbininkus.
Liberalai gavo rimtą smūgį, kada jų
kandidatė Hilari Klinton pralaimėjo rinkimus, bet jie neleido laiko
veltui ir nedelsiant mobilizavosi kovai. Hegemonijos jie nesiruošia
atiduoti, Jų rankose – praktiškai visos MIP, teismų sistema,
kongresas, specialiosios tarnybos. Štai ir dabar jie nusprendė
parodyti rednekams, kieno rankose hegemonija.
Jie turi ir savo smogikų antifa
būrius. Šis ekstremistinis judėjimas užgimė Vokietijoje. Ten jie vaikšto gatvėmis per Drezdeno
bombardavimo metines su Izraelio vėliavomis ir skanduoja: „Mirtis
Vokietijai! Te gyvuoja Haris-bomberis!“ (kalba eina apie britų KOP
vadą, didelį Vokietijos kilininio bombardavimo mėgėją). Jie
sugebėjo terorizuoti vokiečius: tereikia kam cyptelti, jie
paskelbia savo priešininką nacistu ir sumuša. O jeigu jiems
priešinasi, į pagalbą ateina policija. Todėl Vokietijoje
pasipriešinimas masiniam migrantų antplūdžiui buvo beveik
nejuntamas. Apie jį kalba virtuvėje, bet ne aikštėse.
O dabar antifa atėjo ir į Ameriką.
Veikimo principas pas juos tas pats, kaip ir Vokietijoje. Kas prieš
juos – tas nacistas, arba „baltas rasistas“. Pasireiškė jie
Šarlotsvilyje, pietų mieste, kur meras ir mieto taryba nusprendė
nugriauti paminklą gerbiamam pietų generolui Li. Priešininkai vėl
išėjo į demonstraciją. Daugelis iš jų atėjo ginkluoti: JAV
leidžiama nešioti ginklą. Buvo tarp jų ir kraštutiniai
dešinieji. Atvyko ir griovimo šalininkai. Iš visų JAV kraštų
susirinko ir antifa, ir kiti liberalų hegemonijos šalininkai, tarp
jų ir skaitlingų žydų organizacijų nariai, juk ir Šarlotsvilio
meras irgi žinomas žydų liberalus veikėjas.
Reikalas pasibaigė muštynėmis ir
užvažiavimu ant minios, viena moteris žuvo. Laikraščiai sukėlė
riksmą: nacistai skriaudžia žydus. Ir bendrai, Pietūs –
rasistai, „baltųjų privilegijų“ šalininkai, ir turi būti
numalšinti. O paminklai, pastatyti Konfederacijos karių garbei, -
nugriauti.
Prezidentas Trampas pasmerkė abi
puses, dalyvavusias riaušėse, - kaip baltuosius smogikus, taip ir
antifa. Tik to ir tereikėjo jo priešininkams. Jo bandymas pakilti
virš priešpriešos buvo pasmerktas pralaimėjimui:
liberalai-hegemonistai nedelsiant jį paženklino kaip neonacistą.
Trampas priminė, kad toli gražu ne visi paminklo gynėjai –
baltieji rasistai, bet MIP jį nušvilpė.
Kova su paminklais – ar JAV, ar
Ukrainoje, ar Estijoje ir Lenkijoje – reikalas neteisingas. Iš
žmonių atima istorinę atmintį, ir dar prieštarauti neleidžia.
Jeigu tu gini paminklą Ukrainoje – tu už holodomorą, KGBistas ir
separatistas. Jeigu paminklas Estijoje – tu rusų okupantas, laisvę
mylinčios estų tautos priešas. JAV – tu baltas rasistas. Tai yra
tavo nuomone ne paprastai atstumiama, bet paskelbia neleistina ir
neleidžiama. Tai ir yra hegemonija – kada prieš ją žodžio
negalima pasakyti.
Mūsų Rusijos skaitytojui sunku
suprasti amerikiečių kvailystę su rasizmu. Rusijoje rasizmo
niekada nebuvo. Ką caro laikais, ką tarybinės valdžios metais
verti žmonės iš įvairių tautų ir rasių, gyvenančių Rusijoje,
galėjo iškilti. Buvo ir Stalinas – gruzinas, buvo Chesbulatovas –
čečėnas, buvo ir Trockis – žydas. O JAV istorija prasidėjo nuo
indėnų genocido, po to buvo juodaodžių vergovė. Dar 1950-aisiais
metais už mišrią santuoką sodino į kalėjimą, o žydus
nepriimdavo į klubus. Todėl dabar pas juos kova su rasizmu virsta
per kraštus.
Ir kovos už moterų lygybę rusams
nesuprasti: visi jų tikslai buvo pasiekti prie tarybinės valdžios
dar 20-tais metais. Norėjo rusų moteris vairuoti traktorių -
prašom! Norėjo imtis šautuvo – ir tai jai buvo leidžiama ir
buvo skatinama. O JAV dabar ir moterų teisės, ir kova su rasizmu
(pilnai gerbtini tikslai) naudojami kovojant su vietiniais
„vatnikais“.
Ar pavyks Trampui atsigauti po šio
smūgio? Juk prieš jį stojo ir kongresmenai – jo Respublikonų
partijos nariai, ir biznesmenai. O MIP, JAV esančios
oligarchų-mediabaronų rankose, iš viso jam paskelbė karą.
Pažiūrėsim. Kad palaužti jam besipriešinančią hegemoniją, jam
reikia ryžtis stipriems veiksmams.
Rusijai ne vis tiek, kas vyksta JAV. Ne
todėl, kad jie gyvatės, o kiti balti ir pūkuoti. Visai ne. Ne
todėl, kad vieni teisūs, o kiti neteisūs. Tai iš viso ne mūsų
reikalas. Ypatingos meilės Rusijai neturi nei tie, nei anie. Bet
hegemonistų pergalė sustiprins bendrą frontą visų Vakarų prieš
Rusiją, o dominavimas jų priešininkų įneša skilimą į šį
bendrą frontą. Kova gi tarp šių dviejų tendencijų yra paranki
visam pasauliui: kol ten ponai pešasi, kuodai sveiki pas Venesuelą
ir Korėją, na ir Rusijai lengviau. Taip kad lai tęsia – Rusija
nesikiša.
Izraelis Šamiras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą