Žydų ir Izraelio istorijoje nebuvo
jokio biblijinio periodo, nebuvo išėjimo iš Egipto, nei
klaidžiojimų po Sinajų, nei Navino Jerichono apgulties, nei
didžiųjų Dovydo ir Saliamono imperijų. Kitais žodžiais, viskas,
kas pasakojama Senajame Testamente, neatitinka realios senovės
judėjų istorijos ir yra ne daugiau, kaip pasaka, be to net ne
judėjų kilmės.
Žydų archeologas profesorius Z.Hercog
surizikavo eiti prieš sionistinį melą ir paskelbė sensacingas
beveik šimto metų archeologinių kasinėjimų išvadas. O juk ant
biblijos siužetų pastatytos dvi pasaulinės religijos!
Archeologija negali
patvirtinti biblijinių prasimanymų jokiais radiniais, nors net
senesni istorijos faktai yra jos patvirtinti ir nekelia jokių ginčų.
Pavyzdžiui, Jaruzalė negalėjo būti
judėjų imperijos centru, nes prieš tūkstantį metų iki mūsų
eros joje gyveno daugiausiai 3-4 tūkstančiai žmonių. Archeologai
per ilgus kasinėjimų dešimtmečius taip ir neaptiko nei mažiausių
požymių monumentalių tų laikų statybų. Tai liečią žymiąją
biblijinę šventyklą.
X amžiuje prieš mūsų erą
mokslininkų nuomone čia galėjo būti tik menka kunigaikštystė,
valdoma Dovido dinastijos. Biblijinius siužetus nepatvirtina ir
kasinėjimai nepasiekiamo Jerichono, kurį Jėzaus Navino kariuomenė
galėjo paimti tik su dangaus pagalba. Jerichoną kasinėjo aštuonis
kartus, ir dabar archeologai tvirtina, kad tuo metu jis iš viso
neegzistavo...
Tai kad neįmanoma patvirtinti Senąjį
testamentą verčia abejoti ne tiktai „dievo išrinktumu“ jį
išpažįstančios tautos, bet ir sugriauna laikų ryšį, ant kurio
statoma Izraelio valstybės ideologija...
Mokslas jau senai kėlė abejones
Senuoju testamentu kaip istoriniu dokumentu. Iš kur jis atsirado?
Jis buvo kompiliacija iš senovės
Babilono. Ką patvirtina išlikusi asirų karaliaus Aššurbanipalo
dantiraščių biblioteka (jis valdė maždaug 669 — 627 metais iki
mūsų eros. Sūnus Asarchodono, paskutinis didysis Asirijos
karalius).
Aššurbanipalas, būdamas vieninteliu
asirų valdovu, naudojęs dantiraštį ir mokėjęs jį skaityti
šumerų ir akkadų kalbomis, surinko stambiausią tų laikų
biblioteką.
Asirija – senovinė mesopotamijos
valstybė (šiandieninio Irako teritorijoje). Asirija egzistavo
beveik du tūkstančius metų, pradedant XXIV amžiumi iki mūsų
eros, ir iki jos sunaikinimo VII amžiuje iki mūsų eros Midija ir
Babilonija. Naujoji asirų valstybė (750—620 iki p.m.e.) skaitoma
pirmąja imperija žmonijos istorijoje.
Reikia pasakyti, kad dar didesne
pasauline sensacija tapo juodas bazalto stulpas su „įstatymų“
tekstu, kurį surado 1901—1902 metais prancūzų archeologas Suzach
(senojo Elamo sostinėje).
Viršutinėje priekinės pusės dalyje
pavaizduotas pats Hamurabis (XX amžiaus p.m.e. XIV pradžia),
besimeldžiantis „dievų teisėjui“, globėjui teisingumo ir
saulės dievui Šamašui, kuris įteikia jam įstatymus. Visa likusi
stulpo pusė iš abiejų pusių užrašyta dantyraščio tekstu,
sudarytu iš trijų dalių: įvadas, pats įstatymas ir pabaiga.
„Įstatymo“ kopijos, užrašytos ant molio lentelių, kurios buvo
atrastos tuose pačiuose Sūzuose ir kitose vietose, ypač garsiojoje
Aššurbanipalo Ninevijos bibliotekoje. „Įstatymų“ kalba — klasikinis
Babilono akkado dialektas.
Šie „Įstatymai“ seniausio XVII
amžiaus iki mūsų eros babilono karaliaus Hamurabio įstatymai,
sutampa su įstatymais, neva judėjams duotais pranašo Mozės.
Vienu iš JAV sionistinės valdžios,
judėjų ortodoksų ir Izraelio rabinato uždavinių Irako užpuolimo,
be strateginių uždavinių, buvo dar ir išsprendimas ideologinio
uždavinio – užgrobti žymųjį Irako archeologijos muziejų
Bagdade ir užgrobti jame saugomus dantiraščius įrodančius
didžiausią judėjų melą ir apie savo istoriją ir apie savo
„dievo išrinktinumą“.
Strategine verte melagingos judėjų
istorijos pasauliniam sionizmui yra žydų išlaikymas savo
parapijoje per Toros ir Talmudo religinį komponentą. Tik
besiremdama žydų diasporomis, gyvenančiomis beveik visose
pasaulio šalyse, pasaulinė žydų oligarchija, sionizmas,
judeomasonija sugeba pavergti kitas valstybes, plėšti jų turtą,
degraduoti ir prievartauti tautas.
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą