Esame liudininkais, kaip paskui
sionistinės bankų oligarchijos dolerį ant pilvo šliaužioja
Europos elitas, politikai, jų sukurti feministinis ir LGBT
judėjimai.
Džulio Meotti portale „Gatestone“
paskelbė apžvalgą apie tai, kaip „Europos miestus praryja
šariatas“. Jame autorius nupiešė tikrovišką šariato
įsigalėjimą Europoje paveikslą, kurį aš perpasakojau šio
straipsnio 1 dalyje. Autorius neatsakė į klausimą, kodėl taip
lengvai vyksta ši beprotystė, kodėl valdantis oligarchatas
neorganizuoja pasipriešinimo šiai maro bacilai, o priešingai,
visaip blokuoja bet tokį pasipriešinimą ir proteguoja Europoje
islamą su visais jo išsigimėliškais ir anticivilizaciniais
vahabizmo atributais. Antroje straipsnio dalyje aš pamėginsiu
pratęsti autoriaus pradėtą ir nebaigtą mintį ir pasiaiškinti
šio reiškinio anatomiją, kaip ją matau disponuodamas man
prieinama informacija.
ES išeuropinimas vyksta labai
panašiais principais, kaip vyko JAV išeuropinimas
Po imigracinio akto priėmimo 1965
metais oficialios JAV valdžios pradėjo politiką, kuri diskriminavo
potencialius migrantus europiečius ir protegavo neeuropinę
imigraciją. Imigracija ir didelis gimstamumas spalvotųjų gyventojų
pakeitė amerikiečių naciją tokiu būdu, kad iš 90% baltųjų
60-taisias liko tiktai 70%. Amerikos gyventojų surašymo biuras
prognozavo, kad XXI amžiaus viduryje baltieji bus etnine mažuma
JAV. Jie jau yra mažuma daugumoje JAV didžiųjų miestų (tuo pat
krikščionių skaičius pirmą kartą per visą
JAV istoriją yra mažiau nei 50%).
Analogiška politika sukėlė rasinių
ir demografinių proporcijų pakitimus Kanadoje, antplūdį arabų ir
negrų į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, turkų – į
Vokietiją, tikrą popuri iš svetimų kraštų rasių į
Skandinaviją, Ispaniją, Italiją, Graikiją ir t.t. Dėl migracinės
politikos paaštrėjo nusikalstamumo problemos, nukenčia švietimo
ir socialinio gerbūvio kokybė.
Vietinių tyrinėtojų nuomone ir pagal
„žydų“ ekspertų prisipažinimą, akivaizdžia sienų atidarymo
ir „demografinio Armagedono“ varomąja jėga tapo „organizuota
žydija“.
Kaip šios žydijos veiklos
patvirtinimas yra JAV kongresmenų, sociologų ir juristų citatų
rinkinys, kurie kalbėjo apie šią problemą.
Juodai ant balto buvo surašyta,
kaip tai bus…
Amerikiečių advokatas Drew Smith
knygoje „The Legacy ofthe Melting Pot“ („Lydymo katilo
palikimas“) [Smith, Drew L. (1971). The Legacy Of The Melting Pot.
North Quincy, Massachusetts. Christopher Publishing House] padarė
nuodugnią JAV įstatymų analizę ir padarė išvadą, kad
interesas „JAV užtvindymo
„apgailėtinomis atliekomis“ tarnauja interesams
vienintelės tautos, kuri naudoją nuosavą rasinę vienybę kaip
ginklą. Bandymai pakeisti Amerikos imigracinius įstatymus ir
galiausiai nustumti europiečių daugumą buvo vykdomi išimtinai
žydų.“Kovai už neribotą imigraciją vadovavo Adolf Sabbat,
Samuel Dikstain ir Emanuel Seller, kurių pastangas koordinavo
senatoriai Gerbert Lemon ir Jakob Javic. Amerikos žydų kongresas,
aktyviai remiantis amerikietiškos migracijos liberalizavimą,
visokiais būdais priešinosi įstatymų projektams, ją
ribojantiems. 1921- ais, 1924- ais ir 1952- ais metais Kongresas
mėgino priimti įstatymus, kuriais buvo bandomą palaikyti Amerikoje
rasinį proporcingumą. Visuose ginčuose dėl įstatymų žydai
rėmė atviros imigracijos idėjas ir kategoriškai priešinosi, kad
Amerika išliktų kaip etniškai europinė katalikiška nacija.
Kongresmenas Levitt savo pasisakymuose
aiškiai pasakė: “Nacionalinis ir rasinis savisaugos instinktas
neturi būti smerkiamas … Niekas geriau už poną
iš Ilinojaus (misteris Sabbat) ar džentelmenus iš Niuojorko
misteris Dikstain, misterį Jakobstain, misterį Seller ir misterį
Perelman negali suprasti amerikiečių noro išsaugoti Ameriką
amerikiečiams. Jie atstovai didžiosios istorinės tautos,
kuri išsaugojo savo nacionalinį identitetą per amžius, todėl,
kad nuoširdžiai tikėjo į tai, kad yra išrinktoji tauta… mūsų
požiūris… reikalauja, kad kitų tautų priemaiša… neleistų
pasikeisti rasinėms charakteristikoms greičiau, negu įvyks jų
asimiliacija, kaip valdyme, taip ir kraujyje“ (Kongreso
stenograma, 12 balandžio 1924 metų ) [Congressional Record, April
12, 1924. 6,265-6,266].
Žinomas sociologas Edvardas Ross 1914
metais knygoje „Senas ir naujas pasaulis: reikšmė ankstesnės ir
dabartinės imigracijos Amerikos žmonėms“, citavo
Israel Zangwill, – kuris sau priskyrė „nacijų lydimo katilo“
idėją, tuo pačiu nurodydamas, kad
Amerika yra ideali vieta žydų interesų
įgyvendinimui. Toliau Ross pasisakė apie žydų
įtaką:„…sisteminė kompanija, vedama laikraščiuose ir
žurnaluose, nukreipta į
tai, kad sugriauti visus argumentus prieš ir nuraminti visas naivias
baimes dėl vienos ir tos pačios rasės. Judėjų pinigai stovi
už Nacionalinės Liberalios Imigracinės Lygos ir jos skaitlingų
publiacijų (Ross, E.A. The Old World And The New: The Significance
Of Past And Present Immigration To The American People. New York: The
Century Co., 1914, p. 144).
1924 metais kongresmenas Knud Wefald
nurodė į, kaip pasakytų šiandien, „kognityvaus žydų valdymo“
pasekmes: „Valdymas mūsų intelektualinio gyvenimo įvairiose
jo srityse pateko į rankas šitų protingų atėjūnų, kurie
nepatiria užuojautos mūsų seniems amerikietiškiems idealams…
kurie aptinka mūsų silpnybes ir jas skatina ir turtėja dėka žalos
kurią jie atneša mums. … Jie filmuoja mums siaubo filmus, rašo
daugumą iš tų knygų, kurias mes skaitome, leidžia mūsų
žurnalus ir laikraščius“. (Kongreso stenograma, 12 balandžio
1924 metų) [Congressional Record, April 12, 1924. 6,272].
Paskutiniu svarbiu Kongreso išleistu
įstatymu, kad ginti Amerikos status kvo, buvo 1952 metų
McCarran-Walter aktas. Kongreso opozicija atstovavo žydų
trejetas, kurią sudarė Selleris, Javica ir Demonas (kurias palaikė
visos stambios žydų organizacijos, – Amerikos žydų kongresas,
Amerikos žydų komitetas, ADL, Nacionalinė žydų moterų taryba ir
tuzinas kitų, įskaitant JAV Kompartiją). (Kongreso stenograma,
23 balandžio 1952 metų) [Congressional Record, April 23, 1952.
2,285].
Bendruose klausymuose žydų teisėjas
Simon Rifkaind pasisakė prieš įstatymo projektą, kaip „atstovas
didelės dalies religinių pasaulietinių nuomonių, kurių laikosi,
naudodami religinę terminologiją, dešinieji ir kairieji žydai.“
[Joint Hearings Before The Subcommittees Of The Committees On The
Judiciary, 82nd Congress, First Session, On S. 716, H. R. 2379, And
H. R. 2816. March 6-April 9, 1951.563].
Debatų eigoje jiems priešinosi
kongresmenas iš Misisipės Džonas Rankin, nežiūrint į didelį
spaudimą, kas iš tikrųjų vyksta jo valstijoje: „Jie inkščia
dėl diskriminacijos. Ar jūs žinote, kas iš tikrųjų yra
diskriminuojamas? Baltieji Amerikos krikščionys, tie, kas sukūrė
šitą naciją… Aš kalbu apie baltuosius šiaurės ir pietų
krikščionis… Komunizmas yra rasinis. Rasinė mažuma užgrobė
valdžią Rusijoje ir visose nuo jos priklausomose valstybėse,
tokiose kaip Lenkija, Čekoslovakija ir dauguma kitų, kurias
aš galėčiau įvardinti“ (Kongreso stenograma, 23 balandžio
1952 metai) [Congressional Record, April 23, 1952. 4,320].
1965 metais Kongresas priėmė
baigiamąjį imigracijos aktą, sutinkamai su tikslu, iškeltu žydų
organizacijų 1880 metais. Jo rezultate 90% imigrantų tapo ne
europiečiai. Po to, įtakingos žydų lobistinės organizacijos
suruošė galutinį puolimą. Joms tai pavyko, nes 41 metai po 1924
metų žydų valdžia veržliai didėjo praktiškai visose Amerikos
gyvenimo sferose. Taip 1951 metais senatorius Jakobas Jevits parašė
straipsnį, pavadintą „Atverkime mūsų vartus“, [Javits, J.
Let’s Open Our Gates. New York Times Magazine. July 8 1951, p.8,
33] ir kuris kvietė masinei ir neribojamai migracijai. Javitz
ir kongresmenas Сeller suvaidino svarbią rolę priimant įstatymo
projektą 1965 metais. 1956 metais, 9 metai prieš priimant
imigracijos aktą Amerikos žydų kongresas siūlė pagrindines dalis
įstatymo projekto ir šlovino prezidentą Eisenhower už: „drąsą,
parodytą keliant daugumą liberalios imigracinės politikos idėjų,
ir už tai, kad jis užėmė poziciją, kurią priimti iš pat
pradžių reikalavo Amerikos žydų kongresas ir kiti žydų
susivienijimai“ [Congress Weekly, Editorial of February 20, 1956,
p.3] (kaip mes atsimenam, „kovinis generolas Eisenhower pilnai
priklausė nuo septynių JAV prezidentų (!)
manipuliatoriaus Bernardo Baruch.
Priežastys, sukėlusios žydų kovą
už imigracinius „Lydymo katilo“ įstatymus: „Dugnas svyla, o
putos kyla į viršų“
Nuo ХХ amžiaus
pradžios žydai darė viešus pareiškimus apie tai, kad
multikultūralizmas ir įvairumas yra naudingi JAV, sumaniai
maskuodami savo pačių strategiją.
Po priėmimo laisvos imigracijos
statuso 1965 metais, tokie žydų autoriai kaip Naomi U. Cohen, rašė,
kad žydus skatino vykdyti tokia politiką – „persekiojimai
Rusijoje“ ir „šaltojo karo nelaimės“ Rytų Europoje, todėl
„atidarymas migracijos į Vakarų valstybes tarnavo žydų
interesams“ [Cohen, N. W. Not Free To Desist: The American
Jewish Committee 1906-1966. Philadelphia: The Jewish Publication
Society Of America, 1972]. Prie to žydų interesams tarnauja ir
JAV užsienio politika, kadangi „labiausiai jautri žydų-užsieniečių
problemoms.“ [Cohen, N. W. Not Free To Desist: p.342].
Žydai matė atviros migracinės
Amerikos politikos homogeniškumo žlugimą ir sukūrimą „politinio
pliuralizmo“ („persitvarkymas, viešumas“), kurie leidžia
žydams klestėti. Tai patvirtina žydų autorius Hovardas Zachar
savo monumentaliame veikale „Žydų istorija Amerikoje“, kur
pažymi, kad griaudami vienybę ir sąryšį „pagrindinės
nacijos“ žydai sustiprina savo vienybę: „įteisintas
išsaugojimas mažumos kultūros tarp daugumos-šeimininko,
pliuralizmas funkcionuoja kaip intelektualinė atrama antros kartos
išsilavinusiems žydams, palaiko juos ir jų labiausiais atkaklius
kolektyvinius bandymus sunkios depresijos laiku ir
antisemitizmo atgijimo, šoko
metu, sukelto nacizmo ir Holokausto, iki
pat sionizmo atsiradimo po Antrojo pasaulinio karo“ [Sachar,
H. A History Of Jews In America. New York: Alfred A. Knopf, 1992,
стр. 427].
Socialinis psicholigas Кevinas
МаcDonald knygoje „Žmonės, kurie apsigyvens kur tinkami“,
nurodė, kad „etninis religinis pliuralizmas tarnauja žydijos
interesams, kadangi… tampa sunkiu ir netgi neįmanomu gojams
vystyti vieningas ryšio grupes, apjungtas savo opozicija judaizmui“
[MacDonald, К. В. (1994). A
People That Shall Dwell Alone: Judaism As A Group Evolutionary
Strategy. Westport, Connecticut: Praeger].
Savo knygoje „ Certain people:
American Jews and Their Lives Today“, C.Silberman rašo, kad
:“…žydai yra saugūs tiktai tokioje visuomenėje, kuri
atstovaujama dideliu skaičiu įvairių santykių ir elgesio normų,
taip pat kaip įvairumu religinių ir etninių grupių.
Pavyzdžiui, nepalankumas homoseksualizmui sukelia tai, kad
dauguma amerikiečių žydų palaiko „gėjų teises““.
[Silberman, C. E.A Certain people: American Jews and Their Lives
Today. New York: Summit Books, 1985].
Džonas Higham savo knygoje „Send
These To Me: Immigrants in Urban Аmеriса“ (Atsiusk tai man:
imigrantai urbanizuotoje Amerikoje), aiškiai parodo, kad žydų
sponsoriaujami pakeitimai imigracinėje teisėje buvo pralaimėjimu
„paprastų žmonių iš pietų ir vakarų“ [Higham ,
J.(1984). Send These To Me: Immigrants In Urban
America. Baltimore: Johns Hopkins University Press].
Ištisus dešimtmečius prieš sienų
atidarymą 1965 metais, grupės žydų teisuoliškai
pareikšdavo apie tai, kad neturi būti jokios diskriminacijos,
nukreiptos prieš bet kokią imigrantų grupę.
Bet Ričardas Arens, Senato pakomitečio direktorius, kuris
sudarė Volterio-Makarenos aktą, rodė į tai, kad tie patys
žydai priešinasi priėmimui maždaug milijono arabų pabėgėlių,
kurie šiuo metu gyvena stovyklose, po to kai jie buvo priversti
persikelti iš Izraelio [Bennett, M.T., American Immigration
Policies: A History. Washington, DC: Public Affairs Press, 1963, p.
18].
Organizuota žydija ne tiktai nori
neleisti arabų pabėgėliams sugrįžti į savo namus Izraelyje, jie
taip pat užkertą kelią jiems vykti į Jungtines Valstijas.
„Judėjimas už negrų teises“
ir šiandieninės jo pasekmės
Kaip mes pažymėjome anksčiau, Jakob
Schiff, kaip finansinio kagalo atstovas, buvo tarp įsteigėjų
Nacionalino spalvotųjų piliečių judėjimo (National Advancement
for the Association of Coloured People – NAACP), įkurto 1909
metais kaip dalis kagalo strategijos pjūdant tarpusavyje įvairias
rases ir visuomenės segmentus. Kad skaldyti ir valdyti.
Steigiamoji direktorių taryba turėjo savo gretose turėjo tik vieną
juodaodį U.E.B.Diubua.
Hovardas Sachar „Amerikos žydų
istorijoje“ rašo : „1914 metais profesorius Joel Elias Spingarn
iš Kolumbijos universiteto tapo pirmininku NAACP ir pririnko į jo
tarybą tokius žydų lyderius kaip Jacob Schiff, Jacob Billikopf
(gimęs Vilniuje,1882 P.G.) ir rabinas Stephen
Wise „Tarybos narių sąraše taip pat buvo Julius
Rosenthal, Lillian Wald, rabiną Emile Hirsch, tuo
metu kai tiktai 1920 metais į NAACP nutarė įtraukti pirmą
juodaodį „nacionalinį sekretorių“ – James Weldon Johnson.
Tuo pačiu kagalas tęsė manipuliavimą, kurdamas ir
kontroliuodamas neva labdaringas organizacijas juodžiams ir kitoms
mažumoms.
David Duke pažymi, kad tiktai žydai
tarnavo NAACP nuo įkūrimo momento iki pat 1970-jų metų. Noel
Spingarn pakeitė šiame poste savo brolį Emeritus
Joel, o po jo organizaciją valdė Kivi Kaplan. Benjamin Houk
tapo pagaliau pirmuoju juodaodžiu šios organizacijos prezidentu,
bet publika jau mažai ką girdėjo apie NAACP „nacionalinį
sekretorių“.
Todėl „lyderiai judėjimo už
piliečių teises“ tokie kaip Jesse Jackson ir
Alfred Sharton –tiktai keli vienetai tokių aktyvistų, esančių
tarnyboje pas kagalą. Plius, žinoma – Barakas Obama.
To rezultate „kova už teises“
šiandien perėjo į rasizmo prieš baltus
krikščionis stadiją. Bet ši „švytuoklė“
neišvengiamai turi „grįžti“ į kitą pusę“… Iš čia ir
šaudymas į juoduosius JAV ir riaušės Fergiusone,- chaosas,
sukurtas sionistinių judėjimų ir išpučiamas vietinių
„judo-liberalų“.
Kokia naujo gaisro priežastis?
Reikalas tame, kad Amerikos negrai išsiaiškino, kad būtent žydai
buvo pagrindiniais vergų pirkliais Amerikoje
(tarp kitko, kaip ir Chazarijoje, ir Europoje, ir Kryme, ir Kaukaze,
ir Osmanų imperijoje), perveždami milijonus vergų iš
Afrikos į Ameriką pagal trykampę prekybos schemą į savo pačių
plantacijas…
Kokia kilmė Saudų dinastijos,
kurie arabų pasaulį ir Europą užliejo išsigimusia islamo forma
vahabizmu? (3 dalyje).
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą