A.BUTKEVIČIUS: visada atsiras jaunų vyrų ir moterų, kurie patikės, kad jų gyvenimas turi prasmę tik tada, jeigu jie kovos dėl „Islamo valstybės“

Šiandien Respublikoje paskelbtos  chrestomatinės signataro Audriaus Butkevičiaus mintys apie islamo terorizmą, terorizmo ištakas, karą su terorizmu.

A.BUTKEVIČIUS: Pradėkime nuo to, kad nėra nieko naujo. Nuo 1180 metų, kai susiformavo asasinų ordinas ir iš to pas britus kilo „assassin“ pavadinimas, t.y. „žudikas“, Europa susiduria su šia problema. Arabų teroristai su durklais buvo siunčiami į Europos miestus ir badė tuos, kurie organizuodavo pagrindinę Europos ataką arba gynybą, susijusią su islamo kraštais.

Asasinai iš esmės buvo tuose kraštuose veikianti sekta, kuri turėjo islamo ir judaizmo kvapelio. Nuo tų laikų tokio tipo veikla yra efektyvi.

Arabų vadovai, netgi garsusis Suleimanas, jau nekalbant apie kitus, bijojo asasinų ir jų atakų. Lygiai tas pats buvo su krikščionių vadovais. Ir Ričardas Liūtaširdis buvo jų atakuojamas.

Turime viduramžių mąstymo grupuotę, kuri į šiuos laikus perkelia labai gerai sustyguotą veikimo mechanizmą. Tai yra ir psichologiniai dalykai, ir narkotikai, ir sava ideologija.

Jeigu kas pasidomės, kaip į žudikų gretas buvo verbuojami asmenys, tai ten buvo ir nekaltos mergelės su išpjautais liežuviais, ir kas tik nori. Turime seną reikalą. Ir tai ne tik islamo reikalas.

Jeigu pažiūrėtume į 20-ąjį dešimtmetį, tai terorizmą atgaivino ne kas kitas, o kovotojai už Izraelio atkūrimą. „King David“ viešbučio susprogdinimas su visa britų administracija buvo labai gerai kvalifikuota terorizmo pradžia Europoje.

Šiandieniniai islamo teroristai dairosi į žydus ir sako: jeigu žydų teroristai sugebėjo tapti savo valstybės vadovais, juos priėmė į tarptautines bendruomenes, kodėl taip negali atsitikti su mumis?

1990-aisiais ir man yra tekę būti neva teroristo kailyje. Buvo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti atskiros teisinės sistemos, atskiro saugumo departamento, atskiros kariuomenės nuo TSRS. Galėjome būti apkaltinti neteisėta veikla prieš Tarybų Sąjungą. O mane jie tiesiai vadino teroristu.

Yra keturios didžiosios klaidos, kurias, mano galva, daro terorizmo ekspertai. Vėliau tai atsiliepia politiniams sprendimams.

Pirmoji klaida. Sakoma, kad yra gerasis islamas ir kad tie vyrukai, kurie organizuoja šaudymus, sprogdinimus, yra ne islamas, o kažkas kita. Iš tikrųjų tai yra elementarus bandymas politiškai korektiškai paaiškinti situaciją.

Iš to seka kita klaida - kad su jais galima susitarti. Bet koks islamo istorikas jums papasakos, kaip maža agresyvi sekta, susibūrusi aplink vizionierių iš olos, t.y. Mohamedą, sugebėjo sukurti kalifatus. Jie išplėsdavo šios sektos įtaką visą laiką kovodami.

Jie visą laiką buvo agresyvūs ir, esant reikalui, sugebėdavo apsimesti netgi krikščionimis. Gerai žinomas epizodas, kai ką tik susikūrusi islamo grupuotė, persekiojama vadinamųjų stabmeldžių, slėpėsi pas krikščionis. Jie sakė: mes išpažįstame Isą (Jėzų) ir Mariją, todėl esame jūsų dalis.

Tai yra gudri agresyvi grupuotė, kuri tik vėliau, tam tikroms šeimoms įgaunant jėgą ir valdžią, sumažino savo agresyvumą, kad šie asmenys galėtų išlaikyti savo rankose jėgą ir turtą.

Trečia klaida - mąstoma, kad jie yra tokie kaip mes. Tie vyrukai, baigę Berklio ar kitus universitetus, ateina su kaklaraiščiu ir moka kalbėti taip kaip mes. Kyla iliuzija, kad čia kokia klaida, dėl kurios mes negalime rasti bendros kalbos. Bet mes susitarti negalime, nes šie žmonės veikia turėdami kitokią logiką.

Ketvirtoji klaida yra tai, kad mes manome, jog terorizmas yra iracionalus. Tai, kad jie gali daryti klaidą priimdami vienus ar kitus sprendimus, nereiškia, kad ta klaida jiems nesuteikia svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime - prasmės pojūčio. Visi, kurie rizikuoja savo gyvybe, jaučia išskirtinę to prasmę. Tai nėra apsimetimas.

Teroristai sako, jog viską daro tam, kad būtų pašlovintas Viešpaties vardas. Kiekvienu savo veiksmu jie bando įrodyti, kad tai, kuo jie tiki, juos priartina prie tam tikros Dievo karalystės.

Viduramžiai čia yra kur kas arčiau, nei mes įsivaizduojame. Visas teroristų mąstymas yra pagrįstas idėja, kad jie turi dėl ko gyventi. Nes alus vakare žiūrint į televizoriaus ekraną ar sekso žaidimai, ar dar kas nors nėra jų pasaulis.

Jie nemano, kad tai, kas yra pakišta eiliniam Europos piliečiui, kuris po aštuonių valandų darbo dienos turi laiko prie televizoriaus su pica, galėtų juos patenkinti.

Terorizmas tęsis, kol terorizmo ekspertai tik pasibaigus konferencijai prie alaus bokalo sakys: taip, taip, mes sutinkam, tu teisus, bet mes negalime taip kalbėti. Visa tai vyks, kol tęsis ši saviapgaulė, kol nebus labai aiškiai pasakyta, kad terorizmas gali būti sulaikomas tik XVIII šimtmečio priemonėmis. Tai yra karas, kuriam turi būti panaudoti visi įmanomi ištekliai.