Iš pat pradžių buvo
aišku, kad 2014 ir 2015 metais į Europą atvykę imigrantai čia
liks visiems laikams. Iš tiesų, sunku buvo nenumatyti, kad kalbama
ne apie kokius tai pabėgėlius, o apie ekonominius migrantus.
Kalbėjo apie tai Europos Sąjungos dokumentai, skirti imigracijai ir
relokacijai. Kas juos norėjo surasti, tas surado ir perskaitė.
Daugelis, tačiau, buvo linkę kartoti infantilius kliedesius apie
tai, kad „mūsų namai-jūsų namai“.
Vokiečiai bando,
matomai, sutaikyti ugnį su vandeniu. Iš vienos pusės, pasirašė
po susitarimu, mini-susitikime Paryžiuje dėl imigracijos, kuriame
anonsavo išmokas stambių lėšų Afrikos valstybėms mainais už
migracijos sustabdymą. Iš kitos pusės pasiuntė signalą
potencialiems imigrantams, kad ir toliau verta emigruoti į Europą,
nes jeigu tai pavyks, galima bus čia pasilikti ir atsivežti šeimą.
Pagrindinis skirtumas dabar bus tame, kad gaujos, organizuojančios
žmonių kontrabandą pakels kainas už savo paslaugas, nes teks joms
mokėti didesnius kyšius už vietinių valdžių užmerktas akis.
Ko iš tiesų siekia
Vokietija? Sako – ir kažkuriuo mastu tai teisybė, - kad, visų
pirma, tai ekonominės priežastys. Kad esant demografinei krizei
kalba eina apie darbo jėgos paiešką. Tačiau ekonominis faktorius
pasitraukia čia prieš ideologinį, stūmimo sunkiai suprantamo
multikultūriškumo. Nes, jeigu būtų kalbama
tiktai apie darbininkų rankas, tai kodėl Vokietija 2004 metais
nebuvo tokia pat atvira darbininkams iš Centrinės ir Rytų Europos,
nustatydama plečiantis Europos Sąjungai ilgus pereinamuosius
periodus? Kodėl taip noriai neatveria savo durų ukrainiečiams? Už
jų rytinių sienų yra tūkstančiai žmonių, gerai išsilavinusių,
kvalifikuotų ir jokių problemų su jų integracija. Vietoj jų
pasirinko ateivius, kilusius iš svetimos, dažnai priešiškos
kultūros, neturinčius, kaip seka iš paskutinių Vokietijos
Federalinės užimtumo agentūros tyrimų, pagrindinių įgūdžių,
dažniausiai beraščius. Kad juos panaudoti bet kokiam darbui reikia
kiekvienais metais išleisti dešimtis milijardų eurų. Ir tai be
sėkmės garantijos. Tiktai, tikriausiai, šios politikos
paaiškinimas – tai ideologiniai kliedesiai.
Gal tai ir gerai, kad
lenkai papildė Vokietijos savo darbuotojais. Jeigu Berlynas norėtų
atsiverti lenkams, kaip šiandien sirams ir eritrėjiečiams, iš
Lenkijos į Vokietiją išplauktų dar didesnė žmonių upė, negu
milijonas, kuris prieš kelis metus emigravo į Didžiąją
Britaniją. Stebint Vokietijos politiką sunku atsikratyti pojūčio,
kad ES veikiančios taisyklės, kurias keičia stipriausios
valstybės, tarnauja grynai politiniams ir ideologiniams tikslams.
Kas galiausiai išloš, kas praloš, sužinosime jau greitai.
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą