Kovo 15 dieną Vengrija šventė 1848
metų sukilimo metines, Budapešte ta proga įvyko daugiatūkstantinis
„Taikos maršas“, kurio metu premjeras Orbanas pasakė kalbą.
Šventės renginiuose ir eitynėse
kartu su vengrais dalyvavo ir keli tūkstančiai svečių, specialiai
tam atvykusių iš Lenkijos. Savo kalboje Orbanas pasakė:
„Aš širdingai noriu pasveikinti
Taikos maršo dalyvius. Su ypatingu pasitenkinimu pasveikinti mūsų
Draugus iš Lenkijos. Mūsų ryšiai akivaizdūs, ir mūsų
solidarumas yra jėgos šaltinis.“
„... didelis daiktas, kurį mes
galime gyvenime padaryti, pati didžiausia kova, kurią mes galime
kartu kovoti, dar priešakyje. Ir visi požymiai nurodo, kad ji jau
prasideda.
Reikalai tokie, mieli Draugai, kad jie
nori iš mūsų atimti mūsų šalį. Šį kartą ne plunksnakočio
parašu, kaip tai buvo prieš šimtą metų, Triane. Dabar jie nori,
kad mes per kelis dešimtmečius savanoriškai atiduotume savo šalį
užsieniečiams, atvykstantiems iš kitų kontinentų, kurie nekalba
mūsų kalba, negerbia mūsų kultūros, mūsų įstatymus ir
gyvenimo būdo, ir jie nori pakeisti mus jais.
Jie nori, kad vietoj mūsų ir mūsų
palikuonių kažkas kitas apsigyventų šiose žemėse. Tame nėra
jokio padidinimo. Kiekvieną dieną mes stebime, kaip didžiosios
tautos ir tautos Vakarų Europos, žingsnis po žingsnio, iš rajono
į rajoną, iš miesto į miestą, praranda savo šalis. Situacija
atrodo taip, kad valstybės, kurios nesustabdys antplūdžio tautų
ant savo sienų, bus sunaikintos. Lėtai, bet, be abejo, bus
suvirškintos.
Tai viskas, ką nori mus priversti
išorės jėgos ir tarptautinės jėgos, su pagalba savo vietinių
pakalikų, ir artėjančius rinkimus skaito gera to galimybe.“
„Europa, o joje mes vengrai priėjome
žmonijos istorijoje negrįžimo tašką. Iki šiol dar niekada
įtampa tarp nacionalinių ir globalių jėgų nebuvo tokia aiški
ir tokia stipri.
Vienoje pusėje mes, milijonai,
mylinčių savo tautą, o kitoje kosmopolitinės elitos. Iš vienos
pusės mes, kurie tikime į nacionalines valstybes, sienų apsaugą,
šeimos ir darbo reikšmę. Prieš mus stovi tie, kurie nori atviros
visuomenės, pasaulio, iš kurio išnyksta sienos, ir tautos, nori
naujų tipų šeimos, niekam tikusio darbo ir pigios darbo jėgos,
virš kurios karaliauja neaiški ir atsitiktinė minia biurokratų.
Iš vienos pusės jėgos nacionalinės
ir demokratinės, iš kitos-transnacionalinės ir antidemokratinės.
Taip atrodo situacija situacija Vengrijoje 24 dienos iki rinkimų.“
„Bet mes kovosime prieš tai, ką
nori su Vengrija padaryt Sorošo imperija. Tai mūsų Tėvynė, mūsų
gyvenimas, mes neturime kitos, todėl mes iki pabaigos klausinės ir
niekada nepasiduosim.
Mes žinome, kad galų gale,
kiekvienoje rinkimų apylinkėje jie stos prieš mūsų kandidatus.
Ir aišku, kad po pergalės jie vykdys savo didįjį planą.
Didįjį planą Vengrijos sunaikinimo,
kuris prasideda nuo pirmųjų pabėgėlių, kurių per per kelis
metus atsiras iš pradžių tūkstančiai, vėliau jau dešimtys
tūkstančių imigrantų. Šie skaičiai nėra perdėti. Europa
šiandien kenčia nuo invazijos. Jei nieko nepadarysime, per
ateinantį dešimtmetį ar du iš Afrikos ir Artimųjų Rytų ateis į
Europą dešimtys milijonų žmonių.
Vakarinė Europos dalis į visa tai
žiūri sudėjusi rankas. Kas pakelia ranką, pats gauna ginklą.
Tokio likimas nebus kitų sprendžiamas. Pralaimėjimo istoriją rašo
kiti. Jaunuoliai iš Vakarų Europos dar pamatys, kad savo šalyse
jie taps mažuma, bet jie praranda vienintelę vietą pasaulyje,
kurią jie gali pavadinti savo namais.
Atsiranda jėgų, kurių pasaulyje
senai nebuvo pastebėta. Afrikoje jaunimo bus 10 kartų daugiau nei
Europoje! Jei Europa nieko nedarys, šie jauni žmonės išlauš mūsų
duris.
Briuselis neapsaugo Europos. Jis nenori
sustabdyti tautų antplūdžio, bet jį palaiko ir organizuoja. Nori praskiesti, nori pakeisti Europos
gyventojus. Atmeta mūsų kultūrą, mūsų gyvenimo būdą ir visą
tai, kas mus, europiečius išskiria ir atskiria nuo kitų pasaulio
tautų.
Menku nuraminimu yra tai, kad Europos
tautos neatleistų savo vadovams, kurie visiškai pakeitė Europą,
neklausdami žmonių. Galime didžiuotis, kad esame vienintelė šalis
visoje Sąjungoje, kurioje [referendume] žmonėms buvo paklausti, ar
jie nori masinio žmonių antplūdžio.
Po 3 savaičių pas mus rinkimai.
Partiniai sąrašai buvo paskelbti, kandidatai buvo užregistruoti.
Mes juos žinome. Su vienais kariaujame 30 metų, su kitais 10 metų,
nors kartais atrodo, kad jau 100 metų.“
Visa vakar Viktoro Orbano pasakyta
kalba skelbiama lenkų portale wPalytice.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą