2018-03-16

Orbano kalba, pasakyta vakar, „Taikos maršo“ metu



Kovo 15 dieną Vengrija šventė 1848 metų sukilimo metines, Budapešte ta proga įvyko daugiatūkstantinis „Taikos maršas“, kurio metu premjeras Orbanas pasakė kalbą.

Šventės renginiuose ir eitynėse kartu su vengrais dalyvavo ir keli tūkstančiai svečių, specialiai tam atvykusių iš Lenkijos. Savo kalboje Orbanas pasakė:

„Aš širdingai noriu pasveikinti Taikos maršo dalyvius. Su ypatingu pasitenkinimu pasveikinti mūsų Draugus iš Lenkijos. Mūsų ryšiai akivaizdūs, ir mūsų solidarumas yra jėgos šaltinis.“

„... didelis daiktas, kurį mes galime gyvenime padaryti, pati didžiausia kova, kurią mes galime kartu kovoti, dar priešakyje. Ir visi požymiai nurodo, kad ji jau prasideda.



Reikalai tokie, mieli Draugai, kad jie nori iš mūsų atimti mūsų šalį. Šį kartą ne plunksnakočio parašu, kaip tai buvo prieš šimtą metų, Triane. Dabar jie nori, kad mes per kelis dešimtmečius savanoriškai atiduotume savo šalį užsieniečiams, atvykstantiems iš kitų kontinentų, kurie nekalba mūsų kalba, negerbia mūsų kultūros, mūsų įstatymus ir gyvenimo būdo, ir jie nori pakeisti mus jais.

Jie nori, kad vietoj mūsų ir mūsų palikuonių kažkas kitas apsigyventų šiose žemėse. Tame nėra jokio padidinimo. Kiekvieną dieną mes stebime, kaip didžiosios tautos ir tautos Vakarų Europos, žingsnis po žingsnio, iš rajono į rajoną, iš miesto į miestą, praranda savo šalis. Situacija atrodo taip, kad valstybės, kurios nesustabdys antplūdžio tautų ant savo sienų, bus sunaikintos. Lėtai, bet, be abejo, bus suvirškintos.

Tai viskas, ką nori mus priversti išorės jėgos ir tarptautinės jėgos, su pagalba savo vietinių pakalikų, ir artėjančius rinkimus skaito gera to galimybe.“


„Europa, o joje mes vengrai priėjome žmonijos istorijoje negrįžimo tašką. Iki šiol dar niekada įtampa tarp nacionalinių ir globalių jėgų nebuvo tokia aiški ir tokia stipri.

Vienoje pusėje mes, milijonai, mylinčių savo tautą, o kitoje kosmopolitinės elitos. Iš vienos pusės mes, kurie tikime į nacionalines valstybes, sienų apsaugą, šeimos ir darbo reikšmę. Prieš mus stovi tie, kurie nori atviros visuomenės, pasaulio, iš kurio išnyksta sienos, ir tautos, nori naujų tipų šeimos, niekam tikusio darbo ir pigios darbo jėgos, virš kurios karaliauja neaiški ir atsitiktinė minia biurokratų.

Iš vienos pusės jėgos nacionalinės ir demokratinės, iš kitos-transnacionalinės ir antidemokratinės. Taip atrodo situacija situacija Vengrijoje 24 dienos iki rinkimų.“

„Bet mes kovosime prieš tai, ką nori su Vengrija padaryt Sorošo imperija. Tai mūsų Tėvynė, mūsų gyvenimas, mes neturime kitos, todėl mes iki pabaigos klausinės ir niekada nepasiduosim.

Mes žinome, kad galų gale, kiekvienoje rinkimų apylinkėje jie stos prieš mūsų kandidatus. Ir aišku, kad po pergalės jie vykdys savo didįjį planą.

Didįjį planą Vengrijos sunaikinimo, kuris prasideda nuo pirmųjų pabėgėlių, kurių per per kelis metus atsiras iš pradžių tūkstančiai, vėliau jau dešimtys tūkstančių imigrantų. Šie skaičiai nėra perdėti. Europa šiandien kenčia nuo invazijos. Jei nieko nepadarysime, per ateinantį dešimtmetį ar du iš Afrikos ir Artimųjų Rytų ateis į Europą dešimtys milijonų žmonių.

Vakarinė Europos dalis į visa tai žiūri sudėjusi rankas. Kas pakelia ranką, pats gauna ginklą. Tokio likimas nebus kitų sprendžiamas. Pralaimėjimo istoriją rašo kiti. Jaunuoliai iš Vakarų Europos dar pamatys, kad savo šalyse jie taps mažuma, bet jie praranda vienintelę vietą pasaulyje, kurią jie gali pavadinti savo namais.

Atsiranda jėgų, kurių pasaulyje senai nebuvo pastebėta. Afrikoje jaunimo bus 10 kartų daugiau nei Europoje! Jei Europa nieko nedarys, šie jauni žmonės išlauš mūsų duris.

Briuselis neapsaugo Europos. Jis nenori sustabdyti tautų antplūdžio, bet jį palaiko ir organizuoja. Nori praskiesti, nori pakeisti Europos gyventojus. Atmeta mūsų kultūrą, mūsų gyvenimo būdą ir visą tai, kas mus, europiečius išskiria ir atskiria nuo kitų pasaulio tautų.

Menku nuraminimu yra tai, kad Europos tautos neatleistų savo vadovams, kurie visiškai pakeitė Europą, neklausdami žmonių. Galime didžiuotis, kad esame vienintelė šalis visoje Sąjungoje, kurioje [referendume] žmonėms buvo paklausti, ar jie nori masinio žmonių antplūdžio.

Po 3 savaičių pas mus rinkimai. Partiniai sąrašai buvo paskelbti, kandidatai buvo užregistruoti. Mes juos žinome. Su vienais kariaujame 30 metų, su kitais 10 metų, nors kartais atrodo, kad jau 100 metų.“

Visa vakar Viktoro Orbano pasakyta kalba skelbiama lenkų portale wPalytice.






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą